Straipsniai apie šunis

[sailor]

Vaikai ir šunys – plati ir sudėtinga tema. Gyvenimas su šuniu gali būti pati nuostabiausia patirtis vaiko gyvenime. Šunys moko vaikus užjausti, rūpintis, jausti atsakomybę ir besąlygiškai mylėti. Žaisdami ir kalbėdamiesi su namuose auginamu gyvūnu, vaikai išmoksta socialinio bendravimo. Be to, tokie vaikai lengivau bendrauja su kitais, greičiau susiranda draugų ir labiau pasitiki savimi. Jautrūs, uždari, vienaip ar kitaip atstumti vaikai jaučia ypatingą poreikį ramiam ir besąlygiškam bendravimui, ir šuo jiems yra nuostabiausias partneris ir draugas. Yra daugybė istorijų, kaip šuo padeda užauginti vaikus, jais rūpinasi, padeda išmokti jiems vaikščioti ir t.t.

Tačiau visada reikia atsiminti, kad laikant šunį, į namus įsileidžiamas gyvūnas, ir netgi naminiai šunys turi grobuonio instinktus. Daug nesusipratimų tarp šunų ir vaikų baigiasi tragiškai, kai vaikas būna apkandžiojamas. Dažnai po tokio įvykio šuo atiduodamas į naujus namus arba užmigdomas, o vaikui emociniai ir fiziniai randai gali likti iki pat gyvenimo pabaigos. Todėl suaugusiųjų atsakomybė yra apsaugoti savo vaikus ir užtikrinti, kad vaikai ir šunys gyventų kartu saugiai ir laimingai.

Į problemas tarp vaikų ir šunų reikia žiūrėti labai rimtai ir būtina stengtis jų išvengti. Kai šuo apkandžioja vaiką, atsakomybė visada krenta suaugusiajam. Jei tarp vaiko ir šuns kyla toks aiškus nesusipratimas, reiškia, klaidą padarė suaugusieji. Jie nepakankamai išaiškino vaikui, kaip šunys supranta žmogaus elgesį, jie nėra atsakingi šunų šeimininkai, nes atsakingas šeimininkas visada moko savo šunį gerbti vaikus ir niekada jų neliesti. Net jei šuns savininkas neturi vaikų ir niekada neplanuoja jų turėti, jis turi mokyti savo šunį normaliai reaguoti į vaikus ir tinkamai elgtis prie jų. Vaikai dažniausiai yra judrūs ir triukšmingi, o šunims tai gali sukelti susijaudinimą ar baimę. Todėl šuns šeimininkas turi pasistengti, kad šuo į vaikus reaguotų ramiai.

Jeigu žmogus eina gatve su savo šuniu ir svetimas vaikas nori jį paglostyti, visa atsakomybė už šunį ir vaiką tenka šuns šeimininkui. Jis turi atsiminti, kad visą padėtį turi kontroliuoti jis pats. Niekada negalima vaikui leisti žengti pirmo žingsnio. Šuns šeimininkas turi stebėti vaiką, tai, kaip jis elgiasi, jo kūno kalbą, kur nukreiptos jo akys. Susijaudinęs vaikas šuniui gali pasirodyti nemandagus, todėl šuo gali norėti jį paauklėti, nustumdamas galva, kūnu ar net letenomis. Be to, reikia stebėti ir savo šunį. Net jeigu šuo nusiteikęs ramiai ir šeimininkas žino, kad jis gerai elgiasi su nepažįstamais žmonėmis, negalima leisti vaikui pačiam prie jo prieiti ir imti glostyti. Reikia jam pasakyti, kad jis pirmiausiai leistų šuniui su juo susipažinti, porą minučių neliesdamas gyvūno, nešnekindamas jo ir nežiūrėdamas jam į akis. Jeigu šuo reaguoja gerai ir šuns šeimininkas užtikrintas situacijos saugumu, vaikui galima leisti paglostyti šunį. Bet vaiką reikia nukreipti teisinga linkme, nes tik šeimininkas, pažindamas savo šunį, gali žinoti, jei šuniui nepatinka tam tikri prisililetimai. Bet jeigu vaiko kūno kalba netinkama ar šuo nėra nusiteikęs saugiai pasisveikinti su vaiku,reikia tiesiog pasakyti vaikui, kad šuo dabar dirba, ir jo blaškyti negalima.

Visose situacijose, tiek namuose, tiek lauke, svarbiausia yra nepalikti šuns ir vaiko be priežiūros. Šunys niekada neturi būti arti vaikų, kurie mokosi vaikščioti ir turi labai daug fizinės energijos. Vaikai dažniausiai yra savo tėvų atspindys, todėl suaugusieji turi rodyti pagarbą gyvybei ir visiems gyvūnams. Vaikams reikia išmokti netampyti šuns už ausų ar uodegos. Jeigu vaikas ima su šuniu elgtis per daug grubiai, reikia jį sulaikyti ir parodyti kitokį būdą liesti šunį. Galiausiai šuo pamatys, kad vaikas grėsmės nekelia. Būtina išmokyti vaikus teisingai sutikti bet kokį nepažįstamą šunį – nešnekinti jo, neliesti ir nežiūrėti jam į akis, kol šuo neparodys ramaus paklusnumo.

Šuniui niekada neturi būti leidžiama imti į nasrus vaiko žaislus. Jeigu jau taip atsitinka, vaikas turi žinoti,, kad jis nemėgintų atimti žaislo pats, o pasakytų tėčiui ar mamai.

Reikia mokyti vaikus nebėgti šuns akivaizdoje, nes toks vaiko elgesys gali paskatinti šunį jį vytis. Negalima leisti šuniui šokinėti ant vaikų, nes tai daugumą vaikų gąsdina.

Dar viena situacija, kurios reikia vengti, tai leidimas šuniui miegoti kartu su vaiku. Nors tai atrodo labai mielai, šitokį artumą šuo gali neteisingai suprasti ir pradėti dominuoti vaiko atžvilgiu. Be to, tai gali iššaukti alerginę vaiko reakciją.

Niekada nemaitinkite šuns ir vaiko kartu. Maistas gali sukelti papildomą šuns budrumą, kurio baigtis gali būti netgi dominavimas arba agresija.

Šuns akyse vaikas, nepriklausomai nuo jo amžiaus, turi būti aukštesnis hierarchijoje, idealiu atveju – gaujos vadas. Nuo pat pradžios (nuo pat vaiko gimimo) reikia elgtis taip, kad vaikas būtų gaujos vadas šuniui – tai labai palengvins šuns užduotį ir jo tolesnį bendravimą su vaiku.

Į pasivaikščiojimus su šuniu reikia pagal galimybes eiti visai šeimai, kartu su vaikais. Pasivaikščiojimų metu reikia ne tik žaisti su augintimiu, bet nemažai laiko tiesiog tvarkingai ir ramiai eiti, kai šuo eina šalia žmonių (kartu ir vaikų) ar už jų, bet ne priekyje. Šuniui toks pasivaikščiojimas padės įsisamoninti, kad vaikas turi aukštesnį statusą, nei jis. Pradėti tokius pasivaikščiojimus reikia kuo anksčiau, net su kūdikiu, kai jo vežimėlis stumiamas pirma šuns.

Kai vaikas nesėkmingai bando liepti šuniui atsisėsti, o tėvams tai juokinga, jie tuo metu pažemina vaiko statusą šuns akyse – vaikas tampa šuniui bendraamžiu, tos pačios vados šuniuku. Tėvai visada turi užtikrinti, kad šuo daro tai, ką jam sako vaikas. Jeigu šuo į vaiką žiūri kaip į kitą vados šuniuką, pagal šunų elgesio taisykles jis turi pilną teisę dominuoti ir net pamokyti neklusųjį „brolį“.

Tėvai turi išmokyti vaiką pagrindinių dalykų apie šunis, jų elgseną, ir kūno kalbą, taip bus išvengta situacijų, kai vaikai erzina šunį, ar kitokių šuniui nepriimtinų veiksmų. Teisingai mokant, vaikai netrunka perprasti šunis, gali puikiai juos suprasti ir net jiems vadovauti. Visiems vaikams malonu, kai šuo jų klauso. Vokietijoje atliktas tyrimas parodė, kad paaugliai, turintys naminių gyvūnų, daug geriau sugeba šifruoti netgi žmonių kūmo kalbą ir jų veido išraiškas, negu tie, kurių namuose gyvūnai neauginami. Be to, eksperimentai rodo, kad vaikai daug sėkmingiau moko šunis naujų triukų, negu suaugusieji.

Nesusipratimai tarp vaikų ir šunų kyla paprasčiausiose kasdieninėse situacijose, kai vaikai puola glebėsčiuoti sutiktą ar savo šunį. Prisiminkite, kad kaip skirtingai sveikinasi ir apsikabinimą supranta šunys ir primatai. Kai vaikai su geriausiomis mintimis ir išreikšdami savo meilę apsikabina šunį, jis dažnai tai supranta kaip grubų, dominuojantį, grėsmingą elgesį. Jeigu išsigandę vaikai (kaip ir suaugę žmonės ar beždžionės) nori, kad juos kad apkabintų, paguostų ir nuramintų, tai išgąsdinti šunys (kaip ir visi kiti gyvūnai) nenori būti apkabinami ar šnekinami, jie nori būti palikti ramybėje. Todėl taip dažnai geras ir mylinčias savo šunis mergaites namuose apurzgia ar net įkanda (dažniausiai į veidą) šeimos šunys. Labiausiai apkabinti ir glostyti minkštus ir švelnius gyvūnus nori vaikai nuo trejų iki penkerių metų amžiaus ir paauglės mergaitės. Pabandykite jiems paaiškinti, kad šito daryti negalima. Sėkmės , jums jos tikrai labai prireiks, bet norimą rezultatą vargu ar pasieksite. Geriau pamokykite vaiką atpažinti šuns reakcijas, ir ypač ramų paklusnumą, nes būtent šioje būsenoje esantį šunį galima ir reikia glostyti ir šnekinti.

Kitas dalykas, į kurį būtina atkreipti dėmesį, yra žaidimai su šunimis. Tiek žmonės, ypač vaikai, tiek šunys mėgsta žaisti. Tačiau žaidimai gali būti pavojingi.

Imtynės – žaidimas, kurį žaidžiai tiek šunys, tiek primatai, kuriems priklauso ir žmogus. Tačiau nežiūrint daugelio panašunų, šunys ir primatai turi skirtingas šio žaidimo taisykles. Mes visi žinome, kad imtynes mėgsta vyrai ir berniukai, o ne mergaitės ir moterys. Tuo tarpu visi šunys, tiek patinai, tiek patelės, labai mėgsta tokį žaidimą. Gyvūnai (ypač laukiniai) tokiems žaidimams pasirenka sau lygius (panašiaus dydžio ir fizinio pajėgumo) partnerius. Jei didesnis šuo žaidžia imtynių su vaiku, jų jėgos nelygios. Be to, šiame žadime kiekviena rūšis elgiasi skirtingai, skirtingai ir klysta. Žmonės grieba rankomis, šunys – nasrais. Ir nors šunys stebėtinai sugeba kontroliuoti kandimo stiprumą, kartais žaidžiant įvyksta klaidų. O tokios klaidos gali turėti labai liūdnų pasekmių. Be to, šunys, lygiai kaip ir vaikai, žaidimo metu gali prarasti kantrybę, nesusivaldyti. Didelis susijaudinimas neretai tuo baigiasi (prisiminkite sporto sirgalių siautėjimus gatvėje po mylimos komandos pergalės). O susijaudinę ir praradę kantrybę šunys naudoja vienintelę priemonę – dantis.

Kartais šunys kanda ne iš susijaudinimo, o tiesiog norėdami sudrausminti vaiką dėl netinkamo jo elgesio. Drausmindami vieni kitus, šunys naudoja staigius trumpus įkandimus į snukį. Todėl taip dažnai šunys kanda su jais žaidžiantiems vaikams į veidą.

Futbolas ar virvės traukimas tarp vaiko ir šuns irgi yra rizikingas žaidimas, nes jis skatina konkurenciją dėl norimo objekto ir gali turėti nenumatytų paskemių.

Saugūs žaidimai su šunimis yra paslėpto daikto ar pasislėpusio vaiko ieškojimas, numesto daikto atnešimas, triukai ir pan. Bet kokiu atveju niekada nereikia leisti šuniui ir vaikui žaisti kartu be priežiūros arba mažai juos prižiūrint. Priežiūra būtina, kad suaugęs žmogus galėtų kontroliuoti šuns susijaudinimą žaidimo metu.

Bet kuriuo atveju rekia atsiminti, kad visose situacijose vaikų saugumas yra svarbiausias dalykas, ir visada elgtis taip, kad šuns ir vaiko draugystė būtų ne tik maloni ir pilna teigiamų emocijųi, bet ir saugi tiek vaikui, tiek ir šuniui.

[sailor]

Besilaukiančios kūdikio šeimos visai pagrįstai ima galvoti apie galimas savo šuns reakcijas į namuose atsirasiantį kūdikį. Kartais net ir ištikimiausi ir ramiausi šeimos šunys pakeičia savo nuomonę apie vaikus ir kūdikius, kai mažytis žmogutis apsigyvena su jais po vienu stogu.

Dėl savo pažeidžiamumo ir bejėgiškumo kūdikiai reikalauja ypatingo dėmesio ir pastangų, kad būtų užtikrintas jų saugumas. Pasitaiko tokių situacijų, kur kūdikio ir šuns buvimas kartu yra pavojingas. Nors tai dažniausiai priklauso nuo šeimininkų santykių su savo šuniu, o ne nuo paties šuns, padėtį visada būtina vertinti rimtai. Teisingai socializuotas šuo ne tik gali puikiausiai sugyventi su kūdikiu, bet ir tapti atsidavusiu jo sargu ir globėju.

Jeigu šuo anksčiau nėra matęs kūdikio, šis jam gali atrodyti keistai. Kūdikiai kvepia kitaip, negu suaugę žmonės, jų judesiai ir skleidžiami garsai taip pat skiriasi. Šunims su stipriu grobio persekiojimo instinktu vien jau kūdikio dydis ir silpnumas gali būti atakos priežastimi. Be to, visa šeima šokinės aplink kūdikį, neskirdama šuniui tiek daug dėmesio, kaip anksčiau. Jeigu šuo turi dominavimo problemą ar per daug saugo šeimininkus ir visur paskui juos sekioja, kūdikio atsiradimas šeimoje gali turėti rimtų pasekmių šuns elgsenai.

Besilaukianti kūdikio šeima, kurios namuose gyvena šuo, pirmiausiai turi ramiai ir neskubėdama įvertinti padėtį bei sąžiningai atsakyti sau į keletą klausimų. Koks yra jų šuns temperamentas? Ar šuo yra kada nors rodęs agresiją nepažįstamiems žmonėms, nepažįstamiems vaikams ar mažesniems gyvūnams? Kokie yra santykiai tarp šuns ir šeimininkų? Kilus mažiausiai abejonei dėl savo sugebėjimo suvaldyti savo šunį visose situacijose, geriau iš anksto pagalvoti apie galimybę surasti šuniui naujus namus. Jeigu būsimieji tėvai nėra stiprūs vadai savo šuniui ir leidžia dominuojančiam gyvūnui valdyti namus, ypač jei šuo didelis, stiprus ir jau anksčiau yra parodęs agresijos ženklų, taip pat jeigu šuo yra įpratęs prie nuolatinio dėmesio ir labai gina savo teritoriją ar jam priklausančius daiktus ar žmones (šeimininkus), geriausia išeitis yra iki gimstant kūdikiui surasti šuniui tinkamus naujus namus. Kad ir kaip žmonės mylėtų savo šunį, kūdikio saugumas turi būti svarbiausias. Išsiskyrimas su mylimu augintiniu žmonėms greičiausiai bus skausmingas, bet reikia atsiminti, kad šunys prisitaiko greičiau, negu žmonės, ir gamtoje natūraliai vyksta šunų bei vilkų migracija. Jeigu šeima suras savo šuniui tinkamus namus, jis ten prisitaikys per kelias dienas ir visada pažins senuosius šeimininkus juos susitikęs.

Bet jeigu šuo nėra rodęs agresijos ir šeimininkų ryšys su savo šuniu yra tvirtas, jei žmogus yra aiškus aiškus vadas savo augintiniui, reikia iš anksto pradėti ruošti šunį kūdikio atėjimui ir sudaryti tokias sąlygas, kad šuo gerbtų kūdikį kaip dar vieną gaujos vadą. Bet kokia potenciali šeimininkų silpna vieta gaujos vado ir sekėjo santykiuose turi būti kuo greičiau atpažinta ir ištaisyta.

Pirmiausiai reikėtų įvertinti savo šuns elgesį įvairiose situacijose ir jo paklusimą šeimininkams. Jeigu šuo šokinėja ant šeimininkų, sveikindamasis su jais, jis gali pargriauti nėščią moterį ar sužeisti rankose laikomą kūdikį. Jeigu šuo yra pernelyg priklausomas nuo šeimininkų, elgiasi neramiai likęs vienas, atsiradus kūdikiui, jis gali smarkiai sureaguoti į pasikeitusią šeimos sudėtį. Šiuo atveju šeiminkams reikia iš anksto pradėti su šuniu elgtis šalčiau. Jokiu būdu negalima leisti jam nervingai sekioti po namus vaikštančiam šeimininkui iš paskos. Jeigu šuo aktyviai reikalauja šeimininkų dėmesio, jis gali paleisti žaislą iš nasrų kūdikiui ant veido ar uždėti savo leteną mamos ant kelių laikomam kūdikiui. Pagaliau šeimininkė tuo metu gali laikyti rankose įvairius kūdikio reikmenis ir patį kūdikį, todėl net ir norėdama negalės tuo metu paglostyti šuns. Šuo turi išmokti elgtis ramiai ir laukti, kol šeimininkai pasikvies jį bei skirs jam dėmesio, taip pat ramiai pasilikti vienas kambaryje, kai šeimininkai trumpam išeina (jeigu iki tol šeimininkai visur vedžiodavosi ar vežiodavosi šunį kartu, tokių bendrų kelionių skaičių reikės sumažinti). Jeigu šuo miega kartu su šeimininkais, šitai reikia pakeisti dabar. Gali prireikti įvesti naujas taisykles šuniui dėl baldų, ant kurių jis mėgsta gulėti. Jeigu šuo yra įpratęs laisvai užšokti ant lovos, sofos ar fotelio, vieną dieną jis gali užšokti ant gulinčio kūdikio. Todėl nuo šiol šuo ant baldų gali užšokti tik gavęs šeimininkų leidimą. Reikia duoti šuniui suprasti, kad kūdikio kambarys jam yra tabu. Iš anksto galima ir reikia pradėti į pasivaikščiojimus su šuniu imti vaikišką vežimėlį, kad šuo priprastų ramiai eiti su jį stumiančiu šeimininku, bet jokiu būdu ne priekyje. Būtina visais atvejais skatinti šuns demonstruojamą ramų paklusnumą.

Šuniui būtinai reikia duoti pakankamai fizinio krūvio – kasdieniniai pasivaikščiojimai turėtų tapti rutina. Jeigu anksčiau šunį vedžiodavo šeimininkė, gimus kūdikiui, tam ji turės daug mažiau laiko, todėl šunį iš anksto reikia įpratinti prie pasivaikščiojimų su šeimininku. Labai svarbu, kad šuo išmoktų pasivaikščiojimo metu elgtis ramiai ir netampyti pavadėlio, stengdamasis bėgti ten, kur užsimano. Toks šeimininką vedžiojantis šuo pasivaikščiojimus su vaikišku vežimėliu metu gali padaryti labai pavojingais.

Skirti mažiau dėmesio šuniui bei nustatyti naujas taisykles, kurių bus laikomasi atsiradus kūdikiui, šeimininkai turi pradėti gerokai anksčiau, negu kūdikis pasirodo namuose, - šuo sugriežtintų taisyklių ir dėmesio iš mylimų žmonių sumažėjimo neturi susieti su kūdikio pasirodymu namuose.

Taip pat reikėtų iš anksto pagalvoti apie šuns ir kūdikio žaislus. Kadangi šuniui kūdikio žaislai turi būti tabu, jie turi ryškiai skirtis nuo šuns žaislų, kad gyvūnui nekiltų jokių abejonių dėl to, kas priklauso ne jam. Be to, reikėtų parūpinti ir saugią ir ramią vietą pačiam šuniui, kur jis galėtų pailsėti nuo vaiko, kai tas pradės ropinėti, ir augančiam vaikui nustatyti taisyklę – nelįsti prie šuns, kai jis ilsisi savo vietoje.

Jau gimus vaikui dar prieš parsivežant jį namo rekomenduojama parnešti kokį naujagimio drabužėlį, prisigėrusį jo kvapo, kad šuo iš anksto galėtų su juo susipažinti, ir prileisti šunį prie to drabužėlio per tokį atsumą, kokiu jam vėliau bus leidžiama prisiartinti prie vaiko. Jokiu būdu nereikia pakišti to daikto šuniui po nosimi – tegul pradžioje gyvūnas uosto jį iš kitos kambario pusės, vėliau, šeimininkui leidus, prieina arčiau, bet jokiu būdu ne iki pat daikto. Šunys turi puikią uoslę ir naują kvapą užuos net iš kito kambario galo. Šeimininkas iš anksto turi nustatyti ribą, kurios šuo, artindamasis prie kūdikio, peržengti neturėtų. Žmonės dažnai galvoja, kad taip besielgdami jie atskirs šunį nuo kūdikio, neleis jam tinkamai susipažinti su nauju šeimos nariu, Tačiau būtent toks elgesys šuniui yra visiškai suprantamas ir natūralus. Šunų ar vilkų gaujoje gimus mažyliams, motina kurį laiką jų nerodo kitiems gaujos nariams, nors visi jie žino apie gaujos pagausėjimą ir tokį jauniklių motinos elgesį priima natūraliai.

Lygiai taip pat reikia elgtis parsivežus kūdikį namo. Būtina aiškiai parodyti šuniui, kad namai priklauso kūdikiui, o ne šuniui. Šunį supažindinti su kūdikiu reikia ne lauke, o namuose. Kūdikis turi būti įneštas į namus pirmiau negu įeis šuo - tai jūsų vaiko, o ne šuns namai. Kai kūdikis jau yra namuose, tik tada galima vidun pasikviesti šunį. Supažindinti šunį su kūdikiu reikia etapais, lygiai taip kat kaip su kūdikio drabužėliu. Jokiu būdu nereikia iš šio įvykio daryti ko nors nepaprasto, rodyti savo susijaudinimo, taip skatinant ir augintinio susijaudinimą. Labai svarbu, kad žmonės elgtųsi ramiai ir užtikrintai. Kūdikį reikia laikyti ramiai, tvirtai, išdidžiai, kad šuo suprastų, jog kūdikis yra gaujos vado dalis ir jį reikia gerbti kaip gaujos vadą.

Jokiomis aplinkybėmis negalima palikti kūdikio ir šuns be priežiūros. Nesvarbu, koks geras ir paklusnus šuo bebūtų, šuo yra šuo, ir jo instinktai gali sukelti netikėtas reakcijas. Be to, šuo gali sužeisti kūdikį ne puldamas, o tiesiog uždėdamas ant jo leteną, įdrėksdamas, užgaudamas labai energingai vizginamas uodega, nustumdamas jį ar panašai. Būdamas netoli kūdikio, šuo neturėtų rodyti susijaudinimo, o demonstruoti ramų paklusnumą, kurį reikia skatinti. Bet kokį šuns įsitempimą, nervingumą ar susijaudinimą šalia kūdikio reikia koreguoti, pasiunčiant šunį į saugų atstumą, kol šuo visiškai atsipalaiduos ir ims rodyti ramų paklusnumą.

Elgiantis ramiai, tvirtai, apgalvotai, galima iš anksto paruošti savo šunį šeimos pagausėjmui. Šuns santykiai su naujuoju šeimos nariu prasideda iki vaikui gimstant ir tęsiasi visą likusį šuns gyvenimą, todėl gera pradžia yra svarbi tiek vaikui, tiek ir šeimos augintiniui.