Šunys

[Enė]

[sailor]

[Enė]

[Cunami]

[Enė]

[aukse]

[Ilona]

[kukushka]

[Enė]

Ar esate matę šunį, kuriam nejuda uodega? Šuo, kuris neprieina šaukiamas, nesidžiaugia, tik liūdnai žvelgia į tolį kaip koks filosofas?
Tai - mano priglaustinukė. Turiu ją trečią savaitę. Esu pasiruošusi kantriai laukti pokyčių, bet visgi - gan keista. Toks visai nešuniškas šuo. Gal tai depresija? Nepasitikėjimas visa žmonių gimine? Kaip galvojate, ar tai tik laiko klausimas?

[aukse]

Ene, kadangi rašei apie savo priglaustinukės liūdną praeitį, tai sakyčiau kad toks gyvenimas paliko jos psichikoj laaaabai gilų randą. Kuris gis labai ilgai. Ji bijo žmonių (netgi jūsų, nors ir elgiatės su ja draugiškai ir švelniai). ji nepasitiki žmonėmis, jai "pakerta kojas" kiekvieną kartą pamačius žmogų. Nežinau ar jos psichika atsigaus, ir ar ji taps normaliu šunimi, besidžiaugiančiu žmonių draugija. Ji nevizgina uodegos nes bijo. Čuo uodegą visgina kai džiaugiasi. O ji, manau, norėtų kad ją paliktų ramybėje, kad ji nieko nematytų. Tai užguitas, visų skriaudžiamas šuo. Nežinau ar lietuvoj yra tokių pakankamai kompetetingų dresiruotojų, kurie galėtų padėti tokioj situacijoj ir patarti kaip teisingai elgtis su tokiu šuniu, kad ji atgautų gyvenimo džiaugsmą. Bet aš visgi patarčiau pasiieškot gero dresiruotojo ir pasikonsultuot su juo. Nesivesti į susitikimą šuns-tai bus jam tik papildomas stresas (ji jau ir taip įbauginta). Tiesiog nueiti, nupasakoti situaciją, šuns gyvenimo istoriją, ir paklausti kaip jis patartų elgtis.
O toks elgesys gali likti ir visam gyvenimui. Jei tai ir pasikeis, tai tikrai ne geitai. Ir tikrai ne per 3 savaites.