Šunys

[sailor]

Ene, čia jau kaip šeimininkas nori. Man tai normalu, kad šuo loja, pranešdamas, kad žmogus ateina (lygiai taip pat, kai šeimininko nėra namuose), bet prieš atidarant duris ir žmogų įleidžiant šeimininkas jį nutildo, ir šuo ant žmogaus nebeloja ir neurzgia. Ar tas lojimas ir urzgimas būna iš baimės, ar saugant savo teritoriją, sunku pasakyti, nematant konkretaus šuns reakcijos. Bet kokiu atveju, šuo turi būti valdomas ir neurgzti ant svetimo žmogaus, jei nėra reikalo.

[Hellix]

[aukse]

[emotion]

Mano Cvergė dar maža, bet sargi. Bet yra didelis BET, kuris labai nepatinka - jei lauke kas nors pamato mano ''mažą, gražų ciuciuką'' ir pradeda kviest kaip ''ciu ciu ciu'', nori paglostyt, ši prisileidžia, pradeda vizgint uodega. Visą laiką baru, bet tikriausiai jau per vėlu. O šeip kai kasnors sukrebžda laiptinėje ar pabarškina į duris labai pradeda loti, bet bijo jeigu prieina
O didysis mūsų šuo ant nepažįstamo nepabijos paloti ir su malonumu įkąs. Nors nėra ką kalbėti - medžioklinis šuo

[aukse]

[sailor]

[meestee]

[aukse]

Tai va, aš irgi tokios pačios nuomonės.

O apie pasikeitimą šunimis tai deja būtų iš viso neįmanoma. Toks šuo kaip tavo mane juk priimtų kaip svetimą, ir atitinkamai reaguotų. Aš gyvenu bute. Todėl prisipratinti tokį šunį iš viso neturėčiau jokių galimybių. Dar jei būtų kiemas, tai gal ir pavyktų po kurio laiko... Bet irgi be jokių garantijų, ir juolabiau tokiu šuniu (kuris nuo pat mažens manęs neskaitė šeimininku) niekada negalėčiau pasitikėti šimtu procentų. Negali žinot kada jis prisimins galbūt kad aš visgi nesu šeimininkė. Taip kad neišeitų. Bet charakteriais šunų jei būtų įmanoma tai mielai sutikčiau pasikeist.

Man netgi tokia kaip ir dilema kartais iškyla. Pagalvoju kad neblogai būtų pasiimt kokį šunį iš prieglaudoa-gyvybę kam nors išgelbėt. Bet va, jei imt suaugusį piktą šunį, tai iš karto iškyla problemos su prisipratinimu. O nepikto nenoriu. Imt mažiuką-nežinai kas iš jo išaugs. Suaugęs piktas jau būtų su garantija, bet nėra ką su juo daryt namie. O mažiukas-didelė rizika kad nebus piktas...

[meestee]

Vat tame ir esmė... Mes juk saviškį buvom po 2-jų metų į kaimą atidavę, jis tų žmonių nepripažino šeimininkais, jiem baisu būdavo net maistą jam atnešt, paskui, kaip jau minėjau, jis nusitraukė, išgainiojo visą kaimą ir parbėgo pas mus namo taip, kad savininkai tikrai jam buvom deja tik mes
O dėl pasiėmimo iš prieglaudos tai galima imt arba mažiuką, (bet neaišku, kokio charakterio išaugs ir ar gražus bus, mes ėmėm labai mažą, dėl to rizikavom...), arba galima bandyt suaugusį šunį iš pifo imt (berods taip vadinas). Ten pas savanores pagyvena tie šuniukai, aprašo jų charakterius, tikrai yra iš ko rinktis, aišku jeigu nieko nesumaišiau.

[aukse]

Tai kad sakau, norint įsigyt norimo charakterio šunį iš prieglaudos nelabai gaunasi. Imti mažiuką-tai visai loterija. Perkant pagal skelbimą tai bent jau tėvus šuniuko matai (dažniausiai motiną), gali šeimininko apie tėvų charakterį pasiklausinėt, gal kažkiek ir apie kiekvieno šuniuko charakterį papasakotų. O prieglaudoj nežinai nieko. Net kas tėvai šuniuko. Nei kokios išvaizdos užaugs, nei kokio charakterio. O pasiimti suaugusį ir jau piktą šunį praktiškai neįmanoma, nes tai būtų problematiška. Iš savanorių imti irgi lygiai tas pats. Savanorės namo agresyvaus šuns nesives. Jos ims tik geranoriškus, draugiškus šunis. O man tokio nereikia. Tai belieka tik pirkti kokį nors šunį nuo mažens ir bandyt auklėtis pačiai. Tik toks sprendimas irgi rizika-kokį šunį pavyks įsigyt. Pasiseks ar ne... Loterija...