Šunys

[Rasese]

Mes irgi mokomės vaikščioti gražiai. Vakarais, tik sutemus, nes anksčiau nepavyksta. Ir žmonių, ir šunų sutinkam mažai.
Apeinam ratuką apie savo gatvę. Pusę maršruto (priekin) patamsy einam, o atgal apšviesta gatve pareinam. Nors mano Keksas tamsoj gana nejaukiai jaučiasi (kaip ir mano sūnus, kuris jau atsisakė su mumis vaikščioti ), tačiau iki pusiaukelės šiek tiek aprimsta, ir šviesiuoju ruožu jau galiu nebelaikyti jo už antkaklio. Aš automatinį pavadį turiu, kurį laikau kairėj rankoj, o šuo eina dešinėj ir dešine ranka laikau jį už antkaklio. Na, aš maža, jis didelis - patogiau man taip Kad nežingsniuotų priekyje manęs tenka jam ant kojų mint (na, koją jam pakišinėju). Tik jau ėjimo spartos pasivaikščiojimu nepavadinsi. Greičiausiai teks ir man skanukų į kišenę krautis, kad Keksas į mane dėmesį kreiptų, nes jį ta garsų gausa, kiekvienas krepšt tiesiog hipnotizuoja, ir tam kad atkreipčiau šuns dėmesį į save turėčiau paimti jo snukį ir atsukt į save, nes niekaip į mane nereaguoja Reguoja į truktelėjimą, kai pradedą šonan tempt, bet labai trumpam. Iki kito "krepšt". Ir labai įsineraminus sustojam nurimt. Vat ir nesuprantu. Namuose aš jo vadas, klauso. Skaniausią kasnį pames, jei tik liepsiu. O lauke - manes "nėr". Dievaži, kažką praleidau ...
Tiesa, vieną dalyką jau išmokom (senokai ir gana greitai): Keksas nebesibrauna per duris pirmas, tiesiog sustoja ir palaukia "Einam!"

[Redos]

Taip aš iš Vilniaus ir pagalba nepamaišytų

[sailor]

[sailor]

Vakariniame pasivaikščiojime

[Redos]

[siaba]

[sailor]

[aukse]

[sailor]

[aukse]