Senegalinė ilgasparnė papūga - Poicephalus senegalus

[Tom]

[Neziniukas]

[Tom]

[DoDo]

[DoDo]

[Neziniukas]

[DoDo]

[Neziniukas]

[DoDo]

Pakabukas...

O šiaip tai senbuvių pasigendu - Jurgen, Agnytes... Įdomu, kaip jų senegaliukai gyvuoja.

[DoDo]

Temos atgaivinimui papasakosiu pora saviškių nuotykių.

Vieną dieną jie tamsoje kažko išsigando, ėmė skraidyti ir daužytis į sienas. Kai surankiojau iš kampų, pasodinau ant šakos, sėdėjo abu nekrutėdami, išpūtę akis, pasišiaušę ir išsigandę. Kai pirmas sukrėtimas nuslopo ir pradėjo vėl judėti - žiūriu ir akimis savo netikiu. Ogi pasiėmė kopūsto lapą ir graužia... O kopūsto nei geruoju, nei piktuoju iki šiol niekaip nesugebėjau jiems įsiūlyti, spaudydavosi ir raukydavosi...
Žodžiu, sugraužė kopūsto lapą ir tada draugiškai nuskrido į savo nakvynės vietas miegoti...
Sakau, negi dabar reikės prieš duodant ką nors sveiko ir nemėgiamo, juos truputį į sienas padaužyt?

Kitas nuotykis buvo, kai dičkis po laiptinę skraidė. Kadangi paskutinis aukštas, tai papūgino nukrapštymo nuo saves operacija dažnai pasibaigia jau laiptinėje. Vieną kartą kažko išsigando ir pradėjo skraidyti po visą laiptinę žviegdamas. Na, galvoju, pašauksiu ir atskris, nes kai išsigasta, skrenda pas žmogų ant peties slėptis paprastai.
Norėtum... Nutūpė palubėje ant lango palangės, apsižvalgė - oho... nauji vaizdai, naujos erdvės... Geeeeras čia. Ir sėdi patenkintas. Pašauki, tai nutaiso gudrų veidą, maždaug, tai jau gali eiti, man kompanijos nereikia. Galvoju, liks vienas - išsigas. Norėtum... Žvalgosi, tyrinėja naują aplinką, akys tik vartosi iš malonumo...
Finale turėjau atsinešti šluotą ir nukrapštyt jį iš tos palubės, tai perskrido ant kopėčių, teko lipti nusiimti iš ten... O jau papūgino išraiška tai buvo nereali, maždaug, oba... čia tai nuotykis...
Žodžiu, manau, jei laisvėje paspruktų, tai garantuotai keliautų naujų žemių atradinėt...