Pelėdinė papūga (Kakapo) - Strigops habroptila

[dzine]

[sailor]

[Papooga]

[Liukis]

[Saulius]

[Turist]

[Turist]

Mokslinis kakapo pavadinimas, Strigops habroptilus ( iš graikų kalbos, strigos - „pelėda“, ops - „veidas“; habro - „švelnus“, “ minkštas”, ptilon - „plunksnos“ ). Papūgos pavadinimas Maori kalboje, „kakapo“, reiškia naktinė papūga. Kakapo nepanaši į jokią kitą papūgą. Tai naktinis paukštis, kuris dieną miega. Prieš šimtus metų šie paukščiai buvo įprasti Naujosios Zelandijos gyventojai. Šiandien jų populiacija yra ženkliai sumažėjusi ir jom gresia išnykimas. Šiuo metu jų yra tik 86.

Dėl polineziečių ir europiečių kolonizacijos taip pat ir dėl tokių žinduolių kaip kačių, šunų, žiurkių, šeškų ir šermuonėlių įvežimo, kakapo skaičius kritiškai sumažėjo. Bandymai gelbėti šią papūgų rūšį buvo pradėti 1890 metais, bet jie nebuvo veiksmingi. Kakapo skaičius pradėjo didėti nuo 1980 metų. 2005 metais Kakapo buvo išsaugoti keturiuose nedidelėse salose kuriuose nebuvo plėšrūnų, ir visa ekosistema buvo palanki šiems paukščiams.

Sistematika. Kakapo yra vienintelė Strigops giminės atstovė, kuri priskiriama tikrųjų papūgų pošeimiui. Apie tikslesnę filogenetiką nėra žinoma, daugiausia jos pristatomos kaip pačios pirmosios tikrosios papūgos, taigi jos sudaro visos šios grupės giminystės grupę:

---- Tikrosios papūgos (Psittacidae)
|-- Pelėdinės papūgos(Strigopinae)
| '-- Kakapo (Strigops habroptilus)
|
'-- kitokios Psittacidae

Pagal kitus šaltinius šių papūgų protėviai Naujojoje Zelandijoje gyvenusios papūgos ( Nestorinae ). Kakapo protėviai Naujosios Zelandijos salose pirmą kartą pasirodė prieš daugelį milijonų metų. Mokslininkai padarė išvada, kad šitie paukščiai buvo mažesni už šiandienines kakapo ir buvo labiau panašūs į kitas papūgas. Papūgos tapo didesnės ir sunkesnės, pamažu prarado gebėjimą skraidyti.

Išvaizda. Visos šiandien žinomos kakapo pasižymi samanų žalumo margom plunksnom, ir per nugarą einančiais juodais dryžiais. Apatinė kūno dalis, pilvas, sprandas ir veidas yra gelsvai žalsvas, nors šios spalvos yra labai individualios. Iš mokslininkų paukščių iškamšų rinkinių žinoma, kad buvo keletą, kurios buvo visiškai gelsvų plunksnų. Šių paukščių plunksnos yra ypač minkštos.

Kakapo turi taip vadinamą veido dangą, tai yra jų veidas padengtas tankiomis plunksnomis, tai yra būdinga pelėdom. Todėl europiečiai nuvykę į Naująją Zelandiją Kakapo pavadino pelėdine papūga. Uodegos plunksnos nušiurusios, nes šis paukštis neskraido, o vaikšto žeme.




Kakapo - pačios sunkiausios pasaulyje papūgos ir vienintelės žinomos papūgos kurios neskraido. Suaugusio patinėlio ūgis siekia iki 60 centimetrų, o svoris 3 - 4 kg. Jų sparnai yra maži ir nepajėgūs skraidyti.

Jos gyvena ant žemės, nors gali užlipti ir į medį. Šis paukštis neskraido, bet yra labai geras alpinistas, o sparnus naudoja kaip parašiutą šokant nuo medžio pusiausvyrai išlaikyti ir sumažinti kritimo greitį, šokinėjant iš medžių. Kitaip nei kiti paukščiai kakapo gali sukaupti didelį kiekį riebalų. Kakapo snapas pritaikytas labai gerai susmulkinti maistą. Jų galvos mažos. Pėdos didelės, kaip ir pas visas papūgas, turi keturis pirštus, iš kurių du nukreipti į priekį ir du atgal. Jų kojų nagai prisitaikę laipiojimui. Akys yra tamsiai rudos.

Patelę nuo patino atskirti galima iš šių skirtumų. Patelės yra smulkesnės, jų snapai yra siauresni ir ilgesni, nosies vaškinė mažesnė už patinėlio. Patelių uodegos šiek tiek ilgesnės nei patinėlių. Patelių plunksnos turi mažiau gelsvo atspalvio. Patelės agresyvesnės nei patinėliai.

Vienas iš neįprastų kakapo charakteringų bruožų - tai jų kvapas, kuris primena medų arba bičių vašką.

Paplitimas. Ankščiau kakapo gyveno visose trijose Naujosios Zelandijos salose. Kakapo gyvenamoji aplinka apėmė įvairias vietoves, tarp jų alpiniai pušynai, krūmynai, pamiškės, pakrančių vietovės. Be to, jos gyveno daugelyje skirtingų miškų, kuriuose dominavo medžiai ( Podocarpaceae ), Rimu ( Dacrydium cupressinum ), ( Beilschmiedia tawa ) , ir ( Metrosideros ).

Visos Kakapo, kurios gyvos, šiandien dėl saugumo priežasčių yra apgyvendintos dviejose mažose salose: Chalky Island ir Codfish Island.

Elgesys. Kakapo yra aktyvios naktį. Dieną jos ilsisi pasislėpusios
medžiuose arba ant žemės; naktimis jos vaikštinėja po savo apylinkes. Jos nemoka skraidyti, tačiau yra puikios laipiotojos, kurios užlipa į aukščiausių medžių viršūnes. Pastebėta, kaip jos iš tokio aukščio nusileidžia, kaip skėčiai, išskėsdamos sparnus ir taip sumažindamos kritimą. Kakapo yra puikios bėgikės; nakties metu jos gali daugelį kilometrų nubėgti ir tuo pačiu įveikti šimto metrų aukštį. Taip pat jos gali lėkti stebėtinu tempu, jos išvysto didelį greitį, esant nedideliam atstumui. Kakapo turi gerai išvystytą uoslę, kuri padeda jos naktiniam gyvenimo būdui.



Kakapo iš prigimties yra labai smalsios. Atsitiktinai pamačiusios žmogų neišsigąsta, o žiūri į jį su susidomėjimu.

Taip pat kaip kitos papūgos, kakapo rėkauja įvairiais šūksniais, kurie yra skirtingos reikšmės. Poravimosi metu, norėdami privilioti patelę, patinėliai šūkauja „booms“ ir „chings“ šūksniais, o šūksniu „skraark“ pranešdavo apie savo buvimą kitiems paukščiams.

Elgesys puolant priešams. Seniau Naujojoje Zelandijoje Kakapo neturėjo jokių priešų, todėl neturi ir jokių savisaugos instingtų. Kai kakapo ko nors išsigąsdavo, sustingdavo ir pasikliaudavo savo maskuote. Šitoks elgesys tinkamiausias apsisaugoti nuo gigantinių erelių ( Harpagornis moorei ), ( šiuo metu jie yra išnykę), ir jie buvo vieninteliai kakapo priešai, tačiau tai neapsaugojo jų nuo žmonių atvežtų plėšrūnų, kurie surasdavo jas pagal kvapą.

Maitinimasis. Kakapo maitinasi augalų, sėklomis, vaisiais, žiedadulkėmis ir netgi medžių sula. Mėgstamiausi joms yra Rimu medžio ( Dacrydium cupressinum ) vaisiai, sezono metu, kai šių vaisių būna gausu, - maitinasi tik šiais vaisiais. Tai pat buvo pastebėta, kad Kakapo lesa vabzdžius ir kitus bestuburius gyvius.



Dauginimasis

Poravimasis. Kakapo poravimasis nėra panašus į kitų papūgų. Poravimosi sezonas prasideda gruodžio mėnesį. Patinėliai susiburia į bendras rungtynias ir konkuruoja dėl patelių dėmesio. Poravimosi ritualai būna aukštumose; jų metu patinėlai palieka savo apylinkes ir keliauja į šias vietas. Susitikus rungtyniių vietose prasideda patinėlių peštynės, kurių metu patinėliai pasišiaušusiomis plunksnomis, išskėstais sparnais, išžioję snapus, pakeltais nagais ir garsiai karksėdami ir burbėdami kovoja dėl geriausių vietų. Kovojant pasitaiko ir sužalojimų. Patelės, kurios pasirodo, stebi patinėlių rungtynes ir išsirenka vieną patikusį patinėlį, su kuriuo susiporuoja.

Tai nėra būdinga jokiom kitom papūgų rūšim, ar Naujosios Zelandijos paukščiams.

Šie paukščiai poromis negyvena, jie susitinka tik tam, kad susiporuotų. Po to patelė grįžta į savo teritoriją, deda kiaušinius, juos peri. O tuo tarpu patinėlis ieško kitos patelės.

Poravimosi vietos. Individualios poravimosi vietos vidutiniškai nutolusios viena nuo kitos apie 50 metrų. Patinėliai iškasa kiaušinio formos, 10 centimetrų pločio ir vidutiniškai pusę metro ilgio duobutes, kad laisvai tilptų paukščiai. Poravimosi vietas patinėliai mėgstama rengti uolose, kalneliuose, medžių kamienuose, kur gerai sklinda šūksniai.
Patinėliai nurenka šakas ir lapus nuo savo poravimosi vietų ir nuo takų. Kitu atveju jie padeda keletą šakų į tą vietą tam, kad kitiems būtų aišku, kad ši vieta jau užimta. Patinėlis, kuris naktį grįžta į savo poravimosi vietą, nurenka tas šakas. Rezervato darbuotojai tai vadina paukščių įpročiu.

Poravimosi šūksniai. Tam, kad pritrauktų pateles, naktį patinėliai skleidžia „Boom“- šūksnius. Patinėliai viliojimą pradeda tyliu kriuksėjimo garsu, vis garsiau ir garsiau, kol pailsta. Po maždaug 20 šūksnių garsas susilpnėja. Po trumpos pertraukos patinėlis čiulba vėl iš naujo „Boom“- šūksniais. Šie šūksniai kada nėra vėjo gali būti girdimi vieno kilometro spinduliu, o vėjuotą naktį ir 5 km.; tai tęsiasi iki aštuonių valandų. Per naktį galima išgirsti tūkstančius "Boom“ garsų. Šie koncertai poravimosi sezonu trunka 3 - 4 mėnesius, tuo laikotarpiu patinėlis gali prarasti net pusę savo svorio.

Patelės patraukiamos „Boom“- šūksnių ir iš karto palieka savo teritorijas tam, kad nusigautų daugelį kilometrų pas patinėlius. Jei patelė apsisprendžia kurį patinėlį pasirinkti ir įeina į jo teritoriją, prasideda sudėtingos piršlybos. Patinėlis siūbuoja į šalis skleisdamas „chings“ - garsus. Jis atsuka patelei nugarą, išskleidžia savo sparnus ir atbulas eina patelės link. Apie poravimosi aktą yra žinoma mažai, tik tai, kad jis yra labai trumpas.

Perėjimas. Patelės per perėjimo ciklą padeda nuo vieno iki keturių kiaušinių. Savo lizdus sukrauna ant žemės tarp augalų arba aukštuose medžiuose. Jos peri vienos, o naktimis palieka lizdus, kad susirastų maisto. Tuo metu lizdas būna labiausiai pažeidžiamas. Kiaušiniai gali būti suėsti plėšrūnų arba atšalti.

Jaunikliai išsirita po 30 dienų, tuo metu jie būna pūkuoti ir pilkos spalvos. Jaunikliai apsiplunksnuoja ir palieka lizdą po 10-12 savaičių. Nors motina jaunikliais gali rūpintis ir šešis mėnesius.

Kakapo papūga yra ilgaamžė. Patinėliai pradeda poruotis penktais gyvenimo metais, o patelės devintais, vienuoliktais gyvenimo metais. Kakapo nesiporuoja kiekvienais metais ir jų dauginimosi rodiklis yra vienas žemiausių tarp paukščių. Poravimasis vyksta tiktais kalnuose, kai medis rimu aprūpina maistu. Medis rimu vaisius veda tik kas 3 - 5 metus.




Maori įtaka. Pirmieji žmonės į Naująją Zelandiją atvyko prieš 1000 metų, tai buvo polineziečiai, ( Maori ). Jie Medžiojo kakapo maistui, nes jų mėsa buvo labai skani, tuo metu jų buvo gausu visoje saloje. Taip pat Maori išdirbdavo kakapo odą su plunksnomis ir gamino apsiaustus. Iš džiovintų kakapo galvų darydavosi auskarus. Dėl nesugebėjimo skraidyti, taip pat dėl to, kad iškilus pavojui jos nebėgdavo, o sustingdavo, taip pat dėl stipraus jų kvapo, kakapo buvo lengvas grobis Maori žmonėms, kurie jas medžiojo su į salą atsivežtais šunimis. Polinezietinė žiurkė ( kiore ), kurią Maori įvežė į Naująją Zelandiją, be grūdinių kultūrų ėsdavo kiaušinius ir mažus jauniklius.

Nežiūrint į tai, kakapo dar buvo minimas kaip jaukus Maori naminis gyvūnas. Tai buvo patvirtinta 19 a. kai į Naująją Zelandiją atvyko europiečiai.

Europiečių įtaka. Naujakuriai iš Europos nuo 1840 metų, pradėjo naudoti didelius Naujosios Zelandijos salų plotus jie pjovė ir degino miškus tam, kad plėtoti žemės ūkį.

Europiečiai mažai ką žinojo apie kakapo iki tol, kol 1845 metais mokslininkas Džordžas Grėjus neparašė apie jų iškamšas Britanijos muziejuje. Labiausiai griaunantis kakapo populiaciją veiksnys buvo tokių žinduolių kaip žiurkių, šeškų, šermuonėlių, kačių ir šunų atsiradimas, kuriuos atvežė europiečiai. Senovėje kakapo turėjo vienintelį priešą, gigantinį erelį ( Harpagornis moorei ), kuris jau seniai išnyko.

Europiečiai ne tik patys valgė kakapo mėsą, bet ir šėrė ją šunims. 19 a. pabaigoje jie tūkstančius kakapo išžudė tam, kad jų iškamšomis papildyti muziejus, ar privačias kolekcijas. Taip pat nemažai kakapo buvo atvežta į zoologijos sodus. Nelaisvėje paukščiai išgyvendavo mažiau nei mėnesį.

Nuo 1870 metų kolekcionieriai suprato, kad kakapo papūgų populiacija sparčiai mažėja ir iškilo pavojus šios rūšies išnykimu, jie stengėsi surinkti kuo didesnį iškamšų kiekį, kol ši rūšis dar neišnyko.

Gelbėjimo bandymų pradžia. 1891 metais Naujosios Zelandijos vyriausybė nusprendė Rezoliucijos salą ( Resolution Island ) Fjord teritorijoje paversti gamtos rezervatu, o šio rezervato vadovu 1894 metais paskyrė Richard Henry. Henry, kaip gabiam gamtosaugininkui buvo žinoma, kad vietinių paukščių skaičius sparčiai sumažėjo dėl atvežtų plėšrūnų. Jis perkėlė paukščius į rezervatą, kuriame nebuvo plėšrūnų ir ten veisė kakapo ir kivi. Iki 1900 metų jis priveisė daugiau kaip 200 kakapo. 1900 metais atsirado kiaunių, kurios per šešis metus sunaikino ištisą kakapo populiaciją Rezoliucijos saloje.

1903 metais buvo perkeltos trys kakapo iš Rezoliucijos salos į gamtos rezervatą Hauturu / Little Barrier Island šiaurės rytuose nuo Auckland. Vėliau paaiškėjo, kad šioje saloje taip pat buvo sulaukėjusių naminių kačių, tai 1912 metais jos buvo perkeltos į Kapiti Island rezervatą šiaurės vakaruose nuo Wellington.

Nuo 1920 iki 1970 metų. Pasaulio ekonominės krizės metu 1920 - 1930 metais, taip pat abiejų pasaulinių karų metu Naujosios Zelandijos vyriausybė nesirūpino kakapo apsauga. 1920 metais kakapo papūgų šiaurinėje saloje nebeliko, pietinėje salos dalyje kakapo skaičius ypač sumažėjo. Vienas iš keleto regionų, kur buvo aptinkamas kakapo, tai Fjordland. 1930 metais kakapo dažnai ten buvo matomos arba girdimos. Kartais jos pakliūdavo į medžiotojų arba gatvės darbininkų puodus. 1940 metais labai sumažėjo stebėjimų skaičius.

1950 metais Naujosios Zelandijos Wildlife Service pradėjo sistemingai ieškoti kakapo Fjordlande. Septynios ekspedicijos nuo 1951 iki 1956 metų rado tik keletą ženklų, kad apskritai šitos rūšies individai egzistuoja.

Nuo 1970 iki šiandien. Iki 1970 metų pradžios buvo neaišku, ar Kakapo apskritai dar egzistuoja. 1974 m. sraigtasparnių dėka pavyko nukeliauti į iki tol netyrinėtus Naujosios Zelandijos, regionus, kur slėnius supo uolų grandinės. Pastangos nenuėjo veltui.

Nuo 1974 iki 1976 metų rasta nemažai patinėlių. Trūko patelių, nes patelės perėdamos greitai tapdavo plėšrūnų aukomis. Patelės beveik išmirė. Visi sugauti paukščiai buvo paleisti į saugomą rezervatą Maud saloje.

Nuo 1977 metų buvo pradėta sistemingai tyrinėti Stewart Island ( Rakiura ). 1977 metais ekspedicija rado daugybę paukščių pėdsakų, atsirado viltis, kad galima čia būtų rasti ir patelių. 1980 metais buvo nuolat apieškoma sala su šunimis ( šunims buvo uždėti antsnukiai, kad nesužeistų paukščių ). Tarp rastų paukščių buvo penkios patelės. Buvo taip pat užtikrinta, kad Stewart saloje nėra gyvenančių kiaunių, šermuonėlių ar kitų žinduolių kurie keltų grėsmę kakapo populiacijai. Bet čia gyveno sulaukėjusios naminės katės, kurios sumedžiodavo daugybę kakapo. Nuo 1977 iki 1982 metų dėl kačių medžioklės mirė apie 50 % saugomos kakapo populiacijos Stewart saloje. Saloje Little Barrier Island ( Hauturu ) buvo tikslingai pradėta naikinti laukines kates, kiaunės ir šermuonėlius. Taip pat čia buvo pradėta veisti paukščius.

Šiaurės vakaruose nuo Stewart salos yra Codfish sala. Po to, kai buvo išnaikinti oposumai, šioje saloje buvo pradėta apgyvendinti kakapo papūgas. 1995 metais pasaulio populiaciją sudarė 50 paukščių, tik 19 iš jų patelės.

Codfish ir Little Barrier salose negyveno katės, fredkos, taip pat europinės žiurkės, tačiau čia gyveno mažoji Polinezijos žiurkė. Pamažu tapo aišku, kad šita žiurkių rūšis nepuldavo suaugusių kakapo, tačiau ėsdavo jauniklius ir kiaušinius. Be to, Polinezijos žiurkė buvo kakapo maisto konkurentė. Buvo nuspręsta atlaisvinti Codfish salą nuo žiurkių ir apgyvendinti kakapo mažojoje Barrier saloje. O tuo metu buvo nuodijamos žiurkės, gyvenančios Codfish saloje. Dalis išsiritusių jauniklių buvo užauginti ir per tris metus padidėjo žinomų individų skaičius nuo 50 iki 62 paukščių.

Kaip ir buvo numatyta, kad 2001 metais Codfish saloje, Rimu medžiai davė gausių vaisių ir ten buvo perkelta 21 subrendusi patelė. 2002 metų pradžioje išsirito 24 paukščiukai. Per metus populiacija padidėjo ir kakapo skaičių sudarė 86 individai.

Kakapo atkūrimo programa. Išsaugojimo kompanija yra tarptautinio masto. Išsaugojimo kompaniją remia Naujosios Zelandijos „Comalco“ kartu su Karališkąja miškų ir paukščių saugojimo bendrija.




Tam, kad būtų išsaugota rūšis, buvo rūpinamasi išlikusiais paukščiais pagal Kakapo atkūrimo programą. Pagal apgyvendinimo programas buvo dirbama, kad paukščiai būtų apsaugoti nuo plėšrūnų ir būtų sudarytos sąlygos dažnesniam perėjimui. Patinėliai, kurie buvo nevaisingi, buvo neprileidžiami prie patelių, kad būtų išvengta poravimosi neproduktyvumo.

Kad būtų išlaikyta genetinė įvairovė, buvo vengta leisti poravimosi metu dominuoti tik keliems patinėliams. Tik vienintelis patinėlis yra kilęs iš pietinės Naujosios Zelandijos salos; jam skirta didelė reikšmė dėl genetinės įvairovės. Jis turi daugiau gelsvos spalvos.

Patelės aprūpinamos papildomu maistu.

Kakapo lizdai pastoviai buvo stebimi įvairiais metodais. Kai patelė palikdavo naktį lizdą tam, kad susirastų maisto, tada rezervato darbuotojai uždengdavo kiaušinius antklode, kad nesušaltų palikti kiaušiniai ar jaunikliai. Lizdai buvo barstomi milteliais nuo blusų, kad patelė besikasydama, nesutraiškytų kiaušinių.


Kakapo vystymosi padėtis nuo 1986 m.




Kakapo skaičius atinkamai per metus:

1986 išsaugota 22, tais metais buvo padidintas rūšies skaičius.

1991: 50
1992: 49
1993: 49
1994: 47
1995: 49
1996: 51
1997: 54
1998: 55
1999: 62
2000: 62
2001: 62
2002: 86
2003: 86
2004: 83
2005: 86


Šaltiniai:

http://de.wikipedia.org/wiki/Kakapo

http://en.wikipedia.org/wiki/Kakapo

http://www.sunsetbeach.co.za/kakapo_parrot.htm

http://www.seriousfunnewzealand.com/aboutnz/kakapo.cfm

[Papooga]

Fantastiskas straipsnis, Turist, labai aciu

Taip pat ir nepaprastos vistik papugos, labai idomios, kazin ar pavyks jas issaugoti, labai tikiuosi..

[ROZELIUKE]

[Oggysimo]