Perku, parduodu, vėl perku - ar taip normalu?

[Papooga]

Sudėtinga tema, mano asmeninė nuomonė ne kartą keitėsi, reiktų gal pabandyti atskiroj temoj padiskutuoti, bet bijau, kad pykčių galim neišvengti. Dabartinė (nesakau, kad jau galutinė ) nuomonė būtų gal tokia, kad nereikia vieniems kitų kankinti, ta prasme nieko gero nėra iš to, jei šeimininkas "kankinasi", o tuo pačiu ir paukštis, todėl radimas jam tinkamų namų yra gera išeitis, tačiau nepatinka, kai į paukštį yra žiūrima kaip į prekę ir suklydus, įsigyjant, persigalvojus jis tėra parduodamas kur nors, negalvojant apie jo likimą, vistik įsigydami mes prisiimame atsakomybę už jo likimą ir gerovę, įsigyjant probleminį paukštį, taip pat turi būti labai gerai apgalvojama, nes susigundyti žema kaina nesunku, tačiau, laikas parodo, kad dažnai tokie paukščiai paskui iškeliauja ir yra įsigyjamas jau "kokybiškas" paukštis ir kaina nebėra prioritetas. Todėl visad bandau pabrėžti, kad pirkit iš kart tą apie kurį svajojat ir jaukų.
Senbuviai tikriausiai gerai pamena aratingą Tutį-Kiwą, kai žmogus įsigijo per šventes pigiau puikų paukštį, tačiau nepraėjus ir mėnesiui sumąstė, kad neturi jam laiko ar bent taip rašė ir buvo stipriai užsipultas, bet šiaip iš užkulisinės pusės, žinojau tada, kad Kukushka panoro tą paukštelį įsigyti už tą pačią kainą, paukštis būtų gavęs namus apie kuriuos tik pasvajoti gali kiekvienas paukštukas, o šeimininkas nesutiko parduoti, pardavinėjo brangiau, nei pats ką tik pirko ir dar būtinai su narvu, nes nrėjo, kad jam viskas atsipirktų, kiekvienas žaislas ir maistas taip pat.
Šiaip ar taip, skelbimuose jau yra uždrausta diskutuoti šia tema, nes negerai yra tai, kad žmonės bijo, kad kiti sužinos, todėl parduoda paukščius aplinkiniais keliais, reikia, kad nebebijotų, nes čia man rodos daugiau šansų atrasti tą kas tikrai rūpinsis paukšteliu ir įsigis jau žinodamas jo istoriją ir trūkumus.

Na ir žmonės tokie jau sutvėrimai, kiekvienas kitoks, spontaniški, užsidega ir protu nebegalvoja, o vėliau gal gailisi, smerkti niekas nebesmerkia man regis, jau ne vienas paukštis buvo parduotas ir ramiai taikiai.

Na o Lorytės situacija labai įdomu, aš kalbu apie tą liūdesį po Goko žūties Ir smagu, kad naujuose namuose atsigavusi ir yra mylima

[sailor]

Padiskutuoti gal atskiroj temoj reikėtų - geriau viešai viską išsakyti, negu apkalbinėti žmogų už akių.

Mano nuomonė kokia buvo, tokia ir liko - pirmiausiai reikia žiūrėti gyvūno interesų, o tik paskui jau savo. Ir nesvarbu, ar tas gyvūnas yra paukštis, ar šuo, ar dar kas nors. Jeigu matai, kad tau trūksta laiko, kad nesusitvarkai su problemomis, tai geriau paieškoti gyvūnui namų, kuriuose jam galės duoti daugiau (ne vien tik žmonės, bet ir kiti gyvūnai). Gyvi padarai renkasi partnerius bendravimui, ir būna taip, kad sutikę nepažįstamą žmogų, iš karto ima su juo labai draugauti ir bendrauti. Bet būtent paieškoti tokių rūpestingų namų, kurie bus tinkami gyvūnui, o ne parduoti jį bet kam. Gyvūnai negali pasirinkti sau namų, todėl žmogus turi prisiimti atsakomybę parinkti gyvūnui tinkamiausius.

O Lorytės istoriją aš jau seniau žinojau ir labai džiaugiuosi, kad jai taip pasisekė susirasti šeimą, kurioje ji jaučiasi puikiai .

[Gintare]

Papooga, Loryte i kitus namus iskeliavo jau po to , kai atsirado Bosas.Tad ji tikrai nebuvo iskeista i kokybiskesni pauksti.Ji nebuvo spontaniskas pirkinys.As jau anksciau zinojau kad isvykus Kuciui namo, Gokuciui itaisysiu drauge(-a), nes bijojau,kad praradus Kuti, jam neatsitiktu taip pat, kaip atsitiko Lorytei po Gokucio mirties.Bijojau, kad jis uzstresuos likes vienas.Ir tikejausi,kad Loryte atsigaus atsidurusi paukstiskoj draugijoj.Man net minties nekilo jos parduot.ir tai nebuvo extra sprendimas.Anaiptol, buvo be galo sunku apsispresti, bet mane ramino tai, jog zinojau, kad bet kuria minute, Loryte galejo gryzti pas mane.Ir dabar, matant kad jai tai isejo i nauda, as visiskai nesigailiu savo sprendimo.

[Papooga]

Tai aš ten rašiau neturėdama nieko konkrečiai galvoje, bet bendrai
Gaila tik, kad į forumą Lorytė nebeužsuka, kakadulių ir taip neperteklius

[pradinukas]

zinote sita tema apie pauksciu pardavinejaima reiktu kazkaip "risti"!!
nusprende parduoti pauksti zmones jauciasi kalti ir slepiasi nuo "forumo", tai yra blogai,nes kaip buvo mineta per foruma parduoti visiem butu geriau...


pauksciai keite namus ir keis sito niekas nepakeis tik nuo to nukentes pauksciai jei forume bus usipultas kiekvienas kuris pardavines ar atidavines savo paauginta pauksti.. todel siulymas visiems "arsiasiems" nurimkit nieko nepakeistit zmones buna tikrai netsakingi, ne tik pauksciu prisiperka bet ir vaiku prisidaro, nedarykim cia viesai "veroniku" niekam nuo to nebus lengviau, o ir paukstis VISTIEK bus parduotas..

PS moderatoriams!!, iveskite taiskykle kad kaina yra nediskutuojamas dalykas nebent ji butu tikrai nereali ir butu ieskoma kvaileliu (kuriu cia tikrai nera kaip visi zinome) tokiu atveju istrint skelbima ir redaguoti "piktus" pasisakymus sia tema kur jie beatsirastu..

[lea]

rašai, kad jei forume bus užsipultas žmogus, tai nukentės jo parduodamas paukštis, bet tas paukštis vistiek bus parduotas, tai kur ta kančia?
o skelbimų forume seniai uždrausta diskuotot apie kainą...

[kaukute]

[lea]

o jau čia forume visi asai sėdi
yra tos info ir internete, ne tik čia.
ir nebūtina nuvertint iškart tų, kurie čia neprisiregistravę.
pliusą matau tik tokį, kad buvęs šeimininkas turbūt turės galimybę stebėt paukščio gyvenimą

[kaukute]

nesakau,kad cia vien asai,o kitur vien neismaneliai,visur visko pasitaiko,na o zinoti apie tolimesni savo augintinio gyvenima,yra daugiau negu pliusas,na bent jau man

[Arven]

Nemanau, kad galima smerkti žmogų, kuris vieną kartą neapskaičiavo savo galimybių ir suklydo pasirinkdamas augintinį, dėl ko jį pardavė.
Bet man kartais atrodo, kad kai kurie beveik kryptingai įsigyja tai vieną, tai kitą augintinį, o atsibodusius parduoda, maždaug "šitą jau paauginau, pabandysiu dar kitą - toks įdomus gyvūnėlis".

Man asmeniškai irgi kartą teko neapskaičiuot jėgų, kai radau kažkieno apleistą ar pabėgusį 9mėn. šuniuką labai panašų į cane corso veislės šunis. Šeimininkų nepavyko rasti nei per skelbimus internete, stotelėse ar ant stulpų, nei per gyūnų globos draugijas, todėl šunį pasilikau. Jis buvo be galo protingas, paklusnus, ištikimas, mielas ir t.t., bet kaip ir priklauso kovinei veislei negalėjo ramiai praeit pro kitus šunis. Nepaisant to kad ėjom pas dresūros specialistą, išmokom privalomas komandas, bandžiau būt kiek įmanoma griežta, galėjau jam iš burnos išimt mėsos gabalą, bet pamatęs kitą šunį jis pavirsdavo žvėrim, kurio nesuvaldysi. O gyvenau Vilniuje, tad šunų negalima buvo išvengt. Po 1,5 vieną kartą vedžiojant jis tiesiog sutraukė griežtą antkaklį, išsinėrė iš antsnukio ir užpuolė šuniuką. Šiaip ne taip atgyniau mažylį ir viskas baigės gerai - tik keliais išpeštais kailio kuokštais. Bet mano kantrybė trūko. Ir šiaip jau ašaras liedavau po pasivaikščiojimų, o tada buvau sugniuždyta. Teko šunį dovanot žmonėm, kurie gyveno nuošaliai. Dabar kiek žinau jis teritorijos sargas vienkiemyje. Nors padariau viską ką galėjau, sąžinė iki šiol kartais pagraužia. Prisiėmiau per didelę atsakomybę ir pati tai suvokiau. Tačiau jei dar kas man būtų moralizavęs tuo laiko, tai tikrai nebūtų nieko pakeitę. Pasimokiau iš tos pamokos.
Žodžiu, šiuo ilgu ir truputį off topic pasakojimu norėjau pasakyt, kad tie žmonės kurie nuoširdžiai myli gyvūnus, bet neapskaičiuoja savo galimybių manau pasimokys vieną kartą praradę augintinį. O tie, kuriem gyvūnai tik žaislai, ko gero nepasikeis, nes gyvūnas ir jo jausmai jiems nėra vertybė.