Papūgų kandžiojimasis

[sunra_sun]

Sveiki, ir aš papasakosu apie savo šelmį žakutį. Jam jau 1 metai. Ir jis kandžiojasi. Aš žinau kada ir kodėl jis tai darys. Pirmiausia, tai kerta tada, kai ginasi ar išsigąsta (tai savaime aišku ir aš už tai ant jo nepykstu, nes situacijų būna visokių). Bet kai kanda išdykaudamas - man ne visada patinka, nes beveik visada mane sukruvina. O kadangi aš jį palepinau ir nebeatpratinu nuo tupėjimo ant peties, tai kanda man į nosį, ausį, žandą, kaklą. Ir tai jis daro neskaudžiai, lyg su šypsena ir pasiutusiu smagumu, bet mano oda labai plona ir veido kraujgyslės yra arti odos paviršiaus. Tai jis mane prasega visada. Kad ir švelniai gnybtelęjęs jis beveik visada paleidžia man kraują. Kai aš pradedu "verkti" - jis sustoja, lyg ir užjaučia, žiūri ir stengiasi liežuvuku paliesti mane. Tada baigia žaidynes. O jei būna įsijutęs - tada neina nuraminti greitai. Jis įsijaučia ir gnaibo mano šonus, rankas (nes "vaikštinėja apie mane). Ir aš tiesiog matau, kaip jam blizga akys iš noro siusti. Ir tai man gal patiktų ji neskaudėtų O šiandien atradau naujovę: Kikis išsigando tikrų plunksnų šluotelės dulkėms valyti. Aš paleidau jį ir banguotukes, bet mažosios puolė užuolaidas "tvarkyti". Norėjau nubaidyti banguotukes (nes jau stipriai jas "kramtė"). O Kikis pamatė tą šluotelę, pasišiaušė ir pradėjo urgzti, kaip šuo. Nu dar tokio garso nebuvo leidęs niekada. Ir juokiausi ir raminau jį. Bet nurimo tik tada kai padėjau šluotelę į vietą. Ant manęs jis nepyko, nekirto, kai daviau ranką, kad nusiraminęs užliptų. Gal jį kas buvo gąsdinęs ta šluotele... Net nežinau ką galvoti.

[Ausrele]

sunra_sun, maniškis irgi taip bandydavo daryti žaisdamas - kasti kur nors. Neskaudžiai, bet vis tiek jaučiasi snapukas. Arba iš nekantrumo - jei ko reikia ilgiau palaukti, pvz., riešuto, irgi snapuku primena, kad jis dar laukia. Tai pirmuoju atveju, kai siaučiau ir kandžiojasi, visada baigiam žaidimus, kai jis pirmą kartą krimsteli, tada jis būna pasodinamas ant narvelio, t.y. liepiu jam nulipti nuo peties ant savo narvelio, kur su juo aš niekad nežaidžiu. Gaunasi, tokia savotiška jam bausmė už tai, ką padarė. Jei nesikandžioja, Keksui visad leidžiama tupėti ant peties. Jei krimst - lipk šalin. Toks metodas, iš visų mano bandytų metodų, man padėjo maniškiui padaužai suprasti, kad kąsti yra negerai. O iš pradžių su tuo kandžiojimusi buvo labai panašiai, kaip tu aprašei, t.y. nenorėjau nieko blogo padaryti, bet iš pasiutimo įkandau. Šiaip ar taip tokių veismų jam daryti neleistina. Taigi, būna nubaustas. O būti nubaustam jam nepatinka, todėl nesikandžioja. Tiesa, nekalbu apie stresines situacijas, kai kanda iš baimės, kai kas lenda prie jo...

[sunra_sun]

Ausrele, paseksiu tavo pvyzdžiu. Matysime, kaip tai jam patiks . Ačiū

[Papooga]

O šluotelės natūralu, kad išsigando, ji jam gal netgi gyva atrodė Skudurų gali taip pat bijoti ir tas urzgimas, pasipūtimas, dar spragsėjimas snapu natūralus elgesys gąsdinant kitą

[sunra_sun]

Nu eksperimentai prasidėjo. Vakar Kikis "įsegė" man į ranką, aš pasakiau - NE, bet jam nė motais, tada jis man dar krimstelėjo atsargiai i kaklą (aisku - prabrėžė) ir aš jį subariau: ne, negalima, eik šalin, tūpk ant narvo. Prinešiau prie narvo, jis užlipo ant en išorėje pritaisytos laktos ir aš nusisukau ir nuėjau. Tai tspėkit iš 1 karto ką jis darė... Ogi man nespėjus žengti nė kelių žingsnių jis jau buvao man at peties. Nu usitaikėme . O šiandin tas pats - grįžau iš darbo, išleidau jį, o jis iš džiaugsmo pradėjo vartytis ant manęs (įsikibęs kojomis ir snapu), įgnybė, aš suiraukiau (nes taip rekia ), sušukau, pasakiau NE , o jis varė toliau. Tada vėl nunešiau prie narvo ir bandžiau nueiti, bet jis mane tuoj pat pasivijo ir laimingas atsitūpė ant peties. Jam turbūt atrodo, kad mudu taip žaidžiame. Gal vėliau supras.

[Ausrele]

Aš neleisdavau saviškiui grįžti atgal ant peties tam tikrą laiką, pvz., kokias 5 min. Aišku, jam tas reikalas visai nepatikdavo ir jis visad skrisdavo atgal ant peties, bet vėl nešdavau atgal. Taip nešiodavau ir 5, ir 10 kartų... Kol nebeskrisdavo atgal. Tada kurį laiką patupėjęs vėl galėdavo grįžt ant peties, jei per tą laiką nesusigalvodavo ko nors kitko...

[sunra_sun]

Šiandien taip ir padariau, nereagavo, nešiojau kol atsibodo - įtupdžiu į narvą, išjungiau šviesą ir išėjau. Jau taip bus nakčiai. Jis turbūt galvoja: kas jai pasidarė??? Ko čia viskas taip pasikeitė???? Bet tylėjo, nesinervino, kad palikau.

[Ausrele]

Tikiuosi Kikis supras, kodėl taip darai. Prisiminiau, kad buvo keletas dienų ir mums, kai maniškis paukštis iš viso ant peties negaudavo pasėdėti. Nes kai tik nutūpdavo, tai krimsteldavo kur nors. Laksčiau kaip išprotėjusi prie narvo. Vyras irgi nesuprato, ko čia aš duoduosu po kambarį - kariauju, sakau, su blogais įpročiais!

[sunra_sun]

Ausrele, ačiū, tavo receptas veikia. Sodinu ant laktos prie narvo, neuždarau narve. Ir vis sakau: ne, negalima kąsti, fu Kikis, nemyliu ir t.t. Pasėdi, klausosi, bet lyg norėdamas atsipršyti, greit atskrenda man ant peties. Jau antra diena Kikis ramesnis. Bando mane dar, bet daug švelniau: baksnoja snapu, apkabina nosį, liečia žandu, bet negnybia. Ir iš viso noriu atpratinti nuo veido. Jis man į lūpas lenda, nes aš, aišku, leisdavau( bučiuoti taip pat). Dabar matau, kad visko gali atsitikti... Bet tas lindimas prie burnos, noras mane pražiodyti kažką reiškia - gal aš dar vis jam asocijuojuosi kaip mama?

[sailor]

Neleisk į burną lįsti ir iš viso prie burnos - žmogaus burnoje pilna paukščiams pavojingų bakterijų.