Katės

[Arven]

Sailor, Bengališkų kačių kai kurios šalys iš viso per sieną neįsileidžia (Naujoji Zelandija ir Australija, man rodos). Šios katės buvo išveistos kryžminant naminę su laukinių kačių veisle. Jos labai stiprios, jų instinktai labai išvystyti, todėl manoma kad tokios katės laisvėje gali labai pakenkti vietinei ekosistema, ypač jei jos pradėtų daugintis su benamėmis, jų genai pasklistų plačiai. Tai yra viena iš priežąsčių neleisti jų į lauką. Na, jei myli vietinę fauną.

O kas dėl meilės, tai žinoma, kad ji nuo veislės nepriklauso. Tiesiog renkantis veislinį gyvūną lengviau pataikyt pasirinkt tokį, su kuriuo us lengviau sugyvent, nes daugiau ar mažiau tam tikroms veislėms būdingas tam tikras charakteris.

Bet vis tiek mano supratimu, veislinis gyvūnas selekcijos metu buvo atrinktas toks, kuriam lengviau sugyvent su žmonėm ir mūsų sąlygom adaptuotis. Todėl man žymiai labiau neteisinga atrodo laikyt uždarytus laukinius gyvūnus - primatus, paukščius ir t.t. - uždarytus narve ar bute, nei veislinius naminius gyvūnus.

[sailor]

Gal ir taip dėl tų bengališkų kačių neleidimo į lauką, bet bet jau kiek mačiau, priežastis nurodo tokias, kad kačių lauke tyko pavojai. O medžioja gyvūnus kiekvienas instinktus turinti neveislinė naminė katė - va, kaimynų katės laukinius triušius sėkmingai meždioja, tai reikia manyti, kad kitus laukinius gyvūnus irgi.

Aš irgi pritariu, kad primatus ar kitus egzotinius gyvūnus žinduolius namuose laikyti yra labai negerai. Lygiai tokia pat mano nuomonė dėl laukinių paukščių. Tai pat manau, kad negerai ad ir keiintos kartos namuose išveistą papūgą laiktyi visą laiką narvelyje arba su pakirptais sparnais, todėl ir stengiuosi savo paukčšiams sudaryti kuo geresnes sąlygas.

Grįžtant prie veisinių kačių, aš pilnai suprantu, kad yra tokių veislių, kurios yra lepios, labai nuo žmogaus priklausomos, dar kitos su visiškai pranykusiais instinktais, ir tokias leisti į lauką būtų žiauru. Betgi yra visa krūva veislių, kurios visai normaliai lauke jaučiasi (nesakau, kad jas ten reikia be priežiūros palikti, bet katė yra plėšrūnas, jo smegenims reikia gausybės stimulų, kurių vien tik kambarinis gyvenimas tikrai nesuteikia). Be to, jei katė gyvenime lauke ne
buvus, tai netyčia patekus į lauką, visiški pasimes, išsigąs ir pražus. Buvo prieš kelis metus aprašytas Airijos laikraščiuose atvejis, kaip moteriškę iš Latvijos gabeno lėktuvu katę į Airiją, ir matyt, kelionės metu dėžė buvo pažeista, ir katė oro uoste pabėgo. Ir dingo. kad ir kiek jos ieškojo, nerado - šeimininkė sakė, kad ji lauke nebuvus, todėl slėpsis. Greičiausiai ir žuvo ta katė, susidūrusi su nepažįstamu pasauliu. Dar atsimenu, kai vaikystėje su klasiokais vaikštinėjome ir viena klasiokė, kai ėjom pro jos namą, išnešė mums parodyti savo katiną (katinas pirmą kartą lauką matė). Nors tik ant rankų tas katinas buvo laikomas, jo akys iš karto pasidarė kaip lėkštės - pats jis sustingo iš siaubo, o paskui išsirovė iš šeimininkės rankų ir kiek įkabindamas parskuodė į laiptinę (gerai, kad prie jos stovėjom). Man tai žiauriai toks vaizdas atrodė, ir labai katino gaila buvo. Taip ir įsivaizduoju, kokį siaubą patiria tokie kainai, kai netyčia lauke atsiduria. Žmogus tiesiog atima iš jų galimybę prisitaikyti prie naujų sąlygų ir išgyventi.

[Arven]

O man dar žiauriau atrodo sutraiškyti kačių lavonėliai šalikelėse. Buvo laikotarpis, kai viena mano draugė katinus kas 1-2 metus keitė, nes vis tam pačiam kely žūdavo. Taip kokie trys jos augintiniai į dausas nuėjo ir tai mažam miestlely, nuošaliai gana. Galų gale įsigijo persę, laiko namie ir džiaugiasi numylėtine, kuri atrodo visai laiminga.
Kartą ėjau į dailės mokyklą ir prie pat jos ant kelio gulėjo rusų mėlynoji pervažiuota galva dar trūkčiojanti. Pakraupau. Na, dar tai mane pakraupino, nes lygiai tokios pačios veislės katę pati turiu...
Tada ir apsisprendžiau, kad neskriaudžiu savo katės neleisdama jos į lauką. Na, vasarą su pavadėliu išeinam balandžių patykot ar į medį įsikart ir kartais pas tėvus prūdelio saloje leidžiu pasibastyt, kol aš ant tiltelio arbatą geriu ir gamta grožiuosi.

[sailor]

Daug ką apsprendžia gyvenamoji vieta. Aš, pavyzdžiui, dabartinėje vietoje gyvendama, katės todėl ir nelaikau (nors ir vyras buvo leidęs, ir kaimynę siūlė vieną savo katę man atiduoti, kuri man labai graži buvo - tada dar paukščių namuose nebuvo), nes mūsų namas visiškai prie pat judrios gatvės stovi. Mačiau šunis bevedžiodama, kad taip pat prie tos pačios gatvės stovinčiame name kažkas katę laiko, ir ji lauke prie namo kartas būna viena, bet aš taip savo gyvūnu nerizikuočiau. Kai pamatau nutrenktą gatvėj katę, man jos vienodai gaila, ar ji būtų veislinė, ar beveislė. O kai persikelsim į tikrą kaimą, tai ten nors ir eina kelias netoli (ne prie pat mano, kaip dabar), bet juo mašinos retai pravažiuoja, be to, kelias siauras, greičiai nedideli, taip kad ir katinui bus daug saugiau. Taip, visko gali ir ten atsitikti, bet juk ir žmogų einantį gali mašina partrenkti pėsčiųjų perėjoje, ir varveklis gali ant galvos nukristi, ir vaikus, einančius iš mokyklos, gali kas nors užpulti, bet va įvertini bendrą riziką, ir jeigu ji yra nedidelė, tai vis tiek visur eini - nesėdėsi gi namuose užsidaręs.

[Arven]

Katė pavojaus nesugeba įvertint, o žmogus, kad ir vaikas, žino, kad reikia saugotis. Beje, rodos, toj pačioj Airijoj vaikų iki 12 ar kiek ten metų vienų paleist negalima.
Man tai žinoma, kad beveislių gaila tiek pat, kiek veislinių. Tiesiog taip "šviežiai" partrenktos katės nebuvau mačius ir dar tokios panašios į maniškę...
Mano tėvų (na liko mano tėvam, kai išvažiavau studijuot) katinas sulaukė 8 metų į lauką eidamas ir gyvendamas "natūralų" gyvenimą, o 8-aisiais žuvo po ratais, kai jau niekas to nesitikėjo ir atrodė, kad saugu jam lauke. Galėjo juk dar 8 gyvent...

Na, šią diskusiją ko gero galime be galo tęst ir vis tiek prie savo nuomonių likt.

[sailor]

Sugeba gyvūnai pavojų saugotis, nereikia jų taip nuvertinti. Išlikimo instinktai yra labai stiprūs, aišku, vienos vietos yra pavojingesnės, kitos mažiau pavojingos. Mano nuomone, tas katinas, kuris žuvo aštuonerių būdamas, nugyveno daug įdomesnį gyvenimą, negu kambarinis, kuris traukė iki 16. Galima palyginti su žmonėmis, kurie be nuotykių ir iššūkių nenurimsta, į kalnus kopia, pavojingomis upėmis plaukia ir t.t. - jų gyvenimas paprastai trumpesnis būna už ramių nemisėdų, bet jie yra laimingi ir nė už ką nenorėtų sulaukti šimto metų gyvendami sočiai, ramiai, ir be pavojų. Kiekvienas gyvenimo būdą renkasi pats, tik va naminiai gyvūnai dažnai pasirinkti negali .

[Blondi]

As savo kate su pavadeliu i lauka isvesdavau, jai labai patiko po parka pabegioti, tai kartu tai dareme Jei kada turesiu katyte vel, tai irgi vesiu daznai i lauka, bet tik su pavadeliu, be prieziuros lauke nepalikciau, nes jeigu kas nors nutiktu, tai sau neatleisciau, sazine kankintu, net kai kate uzmigdziau ilgai atsigauti negalejau ir iki siol, nors ir zinau, kad gerai rupinausi, bet kartais kalte slegia...tai jeigu dar partrenktu, nes isleidau laisvai pabegioti, tai visai ramybes nerasciau sau...

[Ausrele]

Taip, kas dėl tam tikrų priežasčių negali leisti katinuko į lauką šiaip pasivaikščioti, tai gerai, kad dar suvokia, kad su pavadėliu galima pavedžioti. Maniškiai visi gyveno lauke, prie namų (šios žiemos pradžioj dingo paskutinis mano katukas su visam, tai net nežinau, ar kas pribaigė jį ar priglaudė). Ir kitą taip laikyčiau (ir laikysiu, kol kas dar viliuosi, kad kas nors jį pasisavino, o pavasarį išleis ir jis sugrįš ) - vis tik aš už tai, kad kiekvienas gyvūnas savo instinktų nepamirštų, juo tobulintų. Bet tam aš turiu sąlygas - nuosavas namas, gatvės judrios nėra, tik keliukas tarp gyv. namų ir tas pats žiauriai duobėtas...

[sailor]

Žiūriu, mes su Aušrele vienodai mąstom .

[gabusia]

As saviskio nei uz ka neisleisciau be priziuros i lauka...dar kas pavogtu... bandziau su pavadeliu laikyti.. bet katinas labai stresuoja ypac kai supranta, kad pavadelis ji laiko...