Senegalinė ilgasparnė papūga - Poicephalus senegalus
Ačiū ačiū už tokį šiltą priėmimą.
O apskritai tai jau pamažu imu ir nerimaut.. Sulyginus, kaip kitos papūgos stebėtinai greit adaptavosi (per gyvenimą ne viena rūšis namie gyveno), tai į šią žiūrint, kyla nemažai klausimų. Viską, ką iki šiol girdėjau iš senegalo, tai gal 10 klykavimų (pirmos dienos blaškymasis narve pamačius žmogų) ir urzgimas iš už lovos (netyčia paspruko iš narvo) . O šiaip, laaabai jau tykus ir stebintis, sedi užsilipęs ant "cemento" gabalo (aukščiausias taškas narve). vakar patikrinau maistą, tai gal kažkiek pralukštentų ir matosi.
Jei žmogus įeina į kambarį, senegalas baisiai jau sulėtintais žingsniais nupėdina ant tos plytos, Tupi ir stebi. Galvą kraipo, akytėmis mirksi.. juokingai miela.
O vat vakar bandžiau kantrybę. Veiksmas vyko geras 4 valandas. Aš kambary su knyga, o jis narve su savo plyta. Kaip visada - tupi ir stebi. Tarp mūsų gal 2.5-3 metrai. Galvoju, vis tik išdrąsės, kai lest užsinorės. Po kurio laiko, matau, čepsi.. liežuvį kaišo... Galvą kraipo.. Bet va, lest neina. Vadinasi, baimė didesnė už norą.
Kas laimėjo?
Pirmai man kantrybė trūko. Mano baimė, kad jis taip sėdėdamas ir pakratys kojas nuo alkio, buvo didesnė už norą pamatyti jo persilaužymą lesant. Siaubuma. Palikau jį vieną. Po kurio laiko girdžiu, kaip lukštena.. Manau, viskas gerai. Čia turbūt tik, kaip ir kievienai "mamai" neramu būna. Ypač, kai nerimo priežastis - vaiko nevalgymas
O apskritai tai jau pamažu imu ir nerimaut.. Sulyginus, kaip kitos papūgos stebėtinai greit adaptavosi (per gyvenimą ne viena rūšis namie gyveno), tai į šią žiūrint, kyla nemažai klausimų. Viską, ką iki šiol girdėjau iš senegalo, tai gal 10 klykavimų (pirmos dienos blaškymasis narve pamačius žmogų) ir urzgimas iš už lovos (netyčia paspruko iš narvo) . O šiaip, laaabai jau tykus ir stebintis, sedi užsilipęs ant "cemento" gabalo (aukščiausias taškas narve). vakar patikrinau maistą, tai gal kažkiek pralukštentų ir matosi.
Jei žmogus įeina į kambarį, senegalas baisiai jau sulėtintais žingsniais nupėdina ant tos plytos, Tupi ir stebi. Galvą kraipo, akytėmis mirksi.. juokingai miela.
O vat vakar bandžiau kantrybę. Veiksmas vyko geras 4 valandas. Aš kambary su knyga, o jis narve su savo plyta. Kaip visada - tupi ir stebi. Tarp mūsų gal 2.5-3 metrai. Galvoju, vis tik išdrąsės, kai lest užsinorės. Po kurio laiko, matau, čepsi.. liežuvį kaišo... Galvą kraipo.. Bet va, lest neina. Vadinasi, baimė didesnė už norą.
Kas laimėjo?
Pirmai man kantrybė trūko. Mano baimė, kad jis taip sėdėdamas ir pakratys kojas nuo alkio, buvo didesnė už norą pamatyti jo persilaužymą lesant. Siaubuma. Palikau jį vieną. Po kurio laiko girdžiu, kaip lukštena.. Manau, viskas gerai. Čia turbūt tik, kaip ir kievienai "mamai" neramu būna. Ypač, kai nerimo priežastis - vaiko nevalgymas
-
aatu - Pranešimai: 56
- Užsiregistravo: 2010.07.06 16:16
- Miestas: Vilnius-Kaunas
- Augintiniai:
Oi, aatu, neskubėk ir paukščio neskubink... Senegalai ilgai gyvena, ilgai ir jaukinasi. Dičkį, rankinį, kažkur per porą mėnesių prisijaukinau, mažylis, nerankinis, jau pora metų pas mane ir tai dar neprijaukintas tiek, kad galėtum imti į rankas.
Senegalai - protingi ir labai atsargūs paukšteliai. O apetitas turėtų atsirasti, kai naujoje vietoje apsipras.
Norėčiau pamatyti, kaip ten jis baisiai sulėtintais žingsniai nupėdina ant plytos, jaučiu, vaizdas geras...
Senegalai - protingi ir labai atsargūs paukšteliai. O apetitas turėtų atsirasti, kai naujoje vietoje apsipras.
Norėčiau pamatyti, kaip ten jis baisiai sulėtintais žingsniai nupėdina ant plytos, jaučiu, vaizdas geras...
-
DoDo - Pranešimai: 1039
- Užsiregistravo: 2007.02.04 12:31
- Miestas: Vilnius
As nuo saves pridesiu.
Dziaukis ramybe sedi tyli ir gerai.
Kas bus ateity tai skraidymas ir rekavimas per visa buta. (nors senegalai skaitosi tylus pauksciai)
Nutupimas i lekstes viduri seimininku valgymo metu tai cia normalus dalykas. Visiskas savo seklu ignoravimas ir pastovios maisto vagystes , bet kiek dziaugsmo seimai...
O jei rimtai rasiau kad reikes kantrybes, knyga skaityk salia narvo tegu pratinasi, po truputi susidraugausit. Mano sunus (dabar geriausias draugas) sumaitino jai 2 soru sluoteles kol susipazino, bet mes paleidom i laisve jau 2 diena.
Laisveje paukstis laisviau jauciasi jei ka yra kur pabegti, i narva vakare pati parskrido miegoti.
Kantrybes ir sekmes.
Dziaukis ramybe sedi tyli ir gerai.
Kas bus ateity tai skraidymas ir rekavimas per visa buta. (nors senegalai skaitosi tylus pauksciai)
Nutupimas i lekstes viduri seimininku valgymo metu tai cia normalus dalykas. Visiskas savo seklu ignoravimas ir pastovios maisto vagystes , bet kiek dziaugsmo seimai...
O jei rimtai rasiau kad reikes kantrybes, knyga skaityk salia narvo tegu pratinasi, po truputi susidraugausit. Mano sunus (dabar geriausias draugas) sumaitino jai 2 soru sluoteles kol susipazino, bet mes paleidom i laisve jau 2 diena.
Laisveje paukstis laisviau jauciasi jei ka yra kur pabegti, i narva vakare pati parskrido miegoti.
Kantrybes ir sekmes.
-
Neziniukas - Pranešimai: 349
- Užsiregistravo: 2009.07.15 23:27
- Miestas: Vilnius
- Augintiniai:
Paprieštaraučiau Nežiniukui. Kol paukštis nejaukiai jaučiasi narve, geriau nepaleisti. Narvas turi būti jo namai, užuovėja nuo pavojų. Tik tada pats, niekieno neverčiamas grįš namo.
Mūsų klaidos, kurių nekartokit, jei norit prisijaukinti:
Prisiskaičiusi rusų forumuose apie senegalo būdą, visiškai nenaudojau prievartos. Laukiau kol pats prieis, pats parodys norą bendrauti. Taip laukiau gerus gal tris mėnesius. Pirmas prisijaukino sūnus (ramus, išlaikytas). Ką daryčiau dabar? Bandyčiau imti į rankas, laikyčiau ramiai ir ilgai, glostyčiau snapelį, kaktytę. Net ir per prievartą. Gal taip greičiau priprastų prie rankų.
Kodėl džiaugiuosi, kad ne rankinis? Jis ne taip mūsų pasiilgsta, kai visai dienai išeiname į darbą. Tai apsaugo jį nuo paukštiškos depresijos. Esu skaičiusi rusų forumuose, kad augant rankinukai tampa gerokai agresyvesni. Gal būnant arčiau rankų, jam daugiau progų įsisegti. O gal labiau depresuoja. Šiaip esu šiandienine situacija beveik patenkinta. Tik gaila, kad neturi poros. Jam labai liūdna, kai pyrruros glaustosi viena apie kitą, o jis turi merginti varpelį. Keisčiau pyrruras į senegalo patelę. Buvome beveik sutarę su Zoo sodu. Bet jos nevaisingos, o tokios nereikalingos. Pyrrurų išskirti nenoriu, nes jos viena be kitos neįsivaizduojamos. O ketvirtas paukštis namuose tai ir nemažos investicijos, kurių, turėdama du studentus, negaliu sau leisti.
Kartais pasvajoju, kad atsirastų koks forumietis, turintis patelę. Gal galima būtų pasiskolinti. Bet kokia tada baigtis? Apolinaras įsimylės, atsiskirti nebenorės. O forumietis su savo augintiniu taip pat. Vienu žodžiu, dabartinė padėtis gal geriausia, kokią galime šiuo metu leisti. Turi žaidimo (peštynių) draugių, namuose lieka ne vienas.
Mūsų klaidos, kurių nekartokit, jei norit prisijaukinti:
Prisiskaičiusi rusų forumuose apie senegalo būdą, visiškai nenaudojau prievartos. Laukiau kol pats prieis, pats parodys norą bendrauti. Taip laukiau gerus gal tris mėnesius. Pirmas prisijaukino sūnus (ramus, išlaikytas). Ką daryčiau dabar? Bandyčiau imti į rankas, laikyčiau ramiai ir ilgai, glostyčiau snapelį, kaktytę. Net ir per prievartą. Gal taip greičiau priprastų prie rankų.
Kodėl džiaugiuosi, kad ne rankinis? Jis ne taip mūsų pasiilgsta, kai visai dienai išeiname į darbą. Tai apsaugo jį nuo paukštiškos depresijos. Esu skaičiusi rusų forumuose, kad augant rankinukai tampa gerokai agresyvesni. Gal būnant arčiau rankų, jam daugiau progų įsisegti. O gal labiau depresuoja. Šiaip esu šiandienine situacija beveik patenkinta. Tik gaila, kad neturi poros. Jam labai liūdna, kai pyrruros glaustosi viena apie kitą, o jis turi merginti varpelį. Keisčiau pyrruras į senegalo patelę. Buvome beveik sutarę su Zoo sodu. Bet jos nevaisingos, o tokios nereikalingos. Pyrrurų išskirti nenoriu, nes jos viena be kitos neįsivaizduojamos. O ketvirtas paukštis namuose tai ir nemažos investicijos, kurių, turėdama du studentus, negaliu sau leisti.
Kartais pasvajoju, kad atsirastų koks forumietis, turintis patelę. Gal galima būtų pasiskolinti. Bet kokia tada baigtis? Apolinaras įsimylės, atsiskirti nebenorės. O forumietis su savo augintiniu taip pat. Vienu žodžiu, dabartinė padėtis gal geriausia, kokią galime šiuo metu leisti. Turi žaidimo (peštynių) draugių, namuose lieka ne vienas.
-
juurate - Pranešimai: 787
- Užsiregistravo: 2007.01.29 22:20
- Miestas: Biržai
- Augintiniai:
Labas Jurate
Gal ne taip parasiau del narvelio, as manau jei butu atidarytos durys paukstis pats galetu spresti eiti jam i lauka ar ne. I narveli ranku kisti ir ten kazka daryt nepatartina juk tai namai o laisveje pauksti prisipratinti lengviau, juk senegalai gan smalsus ir drasus pauksciai.
Daugiau saulegrazu, riesutu ir bus geriausias draugas.
Gal ne taip parasiau del narvelio, as manau jei butu atidarytos durys paukstis pats galetu spresti eiti jam i lauka ar ne. I narveli ranku kisti ir ten kazka daryt nepatartina juk tai namai o laisveje pauksti prisipratinti lengviau, juk senegalai gan smalsus ir drasus pauksciai.
Daugiau saulegrazu, riesutu ir bus geriausias draugas.
-
Neziniukas - Pranešimai: 349
- Užsiregistravo: 2009.07.15 23:27
- Miestas: Vilnius
- Augintiniai:
Maniškis (primenu, parsivežiau jį vos 2 mėn.), kai jau buvo paleistas iš narvelio, palindo po foteliu ir prasėdėjo ten visą dieną. Teko krapštyti laukan. Po to kurį laiką vėl nebepaleidom. Būdamas narvelyje, nieko neėmė iš rankų (neskaitant antros dienos, kai bandžiau maitinti iš švirkšto). Saulėgražą paėmė iš sūnaus, būdamas jau ant narvo.
Dabar su vyru ir kalbame, kad reikėjo mažiuką čiupinėti, glostyti. Gal būtų labiau pripratęs. O šiuo momentu jis drąsuolis, bet pernelyg savarankiškas paukštis. Jam nepavadovausi. Nors visos mūsų papūgos klauso žmogaus balso (jei pradeda ką graužti, griežtai pasakai ir trumpam nustoja . Trečią kartą kartoti nereikia ).
Dar galiu pasidžiaugti, kad pačios grįžta miegoti į narvus. O Apolinarui kartais užeina noras pamedituoti savo narve ir dieną: pareina, pasisupa, paskambina varpeliais, pamiega ir vėl išskrenda.
Dabar su vyru ir kalbame, kad reikėjo mažiuką čiupinėti, glostyti. Gal būtų labiau pripratęs. O šiuo momentu jis drąsuolis, bet pernelyg savarankiškas paukštis. Jam nepavadovausi. Nors visos mūsų papūgos klauso žmogaus balso (jei pradeda ką graužti, griežtai pasakai ir trumpam nustoja . Trečią kartą kartoti nereikia ).
Dar galiu pasidžiaugti, kad pačios grįžta miegoti į narvus. O Apolinarui kartais užeina noras pamedituoti savo narve ir dieną: pareina, pasisupa, paskambina varpeliais, pamiega ir vėl išskrenda.
-
juurate - Pranešimai: 787
- Užsiregistravo: 2007.01.29 22:20
- Miestas: Biržai
- Augintiniai:
Ačiū visiems už patarimus.
Vat nimfą prijaukinau būtent taip, kaip nupasakojo Juurate: prievarta į rankas ir rezultatas stulbinantis - savaitėlė ir.... atskrenda ant peties, ištempia kaklą, galvą įremia į mano kaklą, smakrą ar pan ir stuuuuuumia... tipo, kasyk.
Su šiuo, matau, kad bus kiek kitaip. Nebesiblaško, bet vis dar nelesa prie žmonių. Jei jau užklumpam belesantį, tai sustingsta toj pozoj, kurioj pagavę (pvz ištemptas kaklas lesyklos link) ir sėėėėėėdi... steebi...
Rankų kol kas, žinoma, nekišiu. Išlauksiu, kol pilnai apsipras narve, o tada, manau, imsiu į rankas. (apskritai, dar dvejoju..ar čia jo iniciatyvos laukt, kol užsinorės susidraugaut, ar vis tik pasilikt prie to senesnio varianto - prievartinio jaukinimo) Tik va, pažiūrėjus i snapelį, tai ojojoj.. pirštinių turbūt reiks dairytis.
Beje, narvo durys - uždarytos. pakeitus vandenį, palikau atdarą narvą, tai paukstis vietos nerado: trypčiojo, sukinėjosi, lipo sienom. Matomai, susiprato, jog per ta skylę galiu ir ranką ikišt. Tai uždariau ir nenervinau.
Na, o šiaip... Šian ryte jau sveikino saulę, o grįžus iš darbo, pamačiau jog dugnas nusėtas saulėgrąžų lukštais ir riešutų gabaliukais. Panašu, skanėstas aiškus.
Vat nimfą prijaukinau būtent taip, kaip nupasakojo Juurate: prievarta į rankas ir rezultatas stulbinantis - savaitėlė ir.... atskrenda ant peties, ištempia kaklą, galvą įremia į mano kaklą, smakrą ar pan ir stuuuuuumia... tipo, kasyk.
Su šiuo, matau, kad bus kiek kitaip. Nebesiblaško, bet vis dar nelesa prie žmonių. Jei jau užklumpam belesantį, tai sustingsta toj pozoj, kurioj pagavę (pvz ištemptas kaklas lesyklos link) ir sėėėėėėdi... steebi...
Rankų kol kas, žinoma, nekišiu. Išlauksiu, kol pilnai apsipras narve, o tada, manau, imsiu į rankas. (apskritai, dar dvejoju..ar čia jo iniciatyvos laukt, kol užsinorės susidraugaut, ar vis tik pasilikt prie to senesnio varianto - prievartinio jaukinimo) Tik va, pažiūrėjus i snapelį, tai ojojoj.. pirštinių turbūt reiks dairytis.
Beje, narvo durys - uždarytos. pakeitus vandenį, palikau atdarą narvą, tai paukstis vietos nerado: trypčiojo, sukinėjosi, lipo sienom. Matomai, susiprato, jog per ta skylę galiu ir ranką ikišt. Tai uždariau ir nenervinau.
Na, o šiaip... Šian ryte jau sveikino saulę, o grįžus iš darbo, pamačiau jog dugnas nusėtas saulėgrąžų lukštais ir riešutų gabaliukais. Panašu, skanėstas aiškus.
-
aatu - Pranešimai: 56
- Užsiregistravo: 2010.07.06 16:16
- Miestas: Vilnius-Kaunas
- Augintiniai:
Aš dičkį jaukinau imdama į rankas, be to, jam buvo sparnai pakirpti - manau, irgi padėjo,padarė labiau priklausomą nuo žmonių. Bet jis jau buvo veislyne rankomis maitintas.
Mažylį irgi bandžiau imti į rankas, bet greitai atsisakiau tos minties. Jau nekalbant apie tai, kad snapas kaip pitbulio nasrai, įsikerta, surakina ir laiko... Bet ne dėl to, tiesiog pabijojau, kad jam širdelė streso neišlaikys, nes atrodė, kaunasi lyg už gyvybę.
Parsivežus negalėdavau prie narvo prieiti, pradėdavo daužytis kaip išprotėjęs (paėmiau, kai jau buvo išskridęs iš lizdo, bet jauniklis dar). Tai uždengdavau narvą rankšluosčiu, nukeldavau viršutinę dalį, apačioje pakeisdavau maistą ir vandenį - ir vėl užkeldavau viršų. Jis ten viduje tupėdavo, po paklode apmiręs, bet bent jau nesiblaškydavo.
Dabar - ima maistą iš rankų, atskrenda ant peties, lipa ant pagaliuko, dažnai įsitaiso kur šalia. Yra laisvas paukštis, turi savo reikalų, žmogaus draugija nebūtina, bet ir nekliudo.
Manau, kad mano ir Juurates atveju jaukinimą "pagadino" ir tai, kad senegaliukai turėjo kitų paukščių kompaniją. Jei būtų vienas, iš vienatvės labiau šlietųsi prie žmogaus. Dabar gi - turi paukščius.
Bet jei reiktų pasilikti vieną iš turimų senegalų, protu rinkčiausi mažylį. Nes realybė tokia, kad namie ištisomis dienomis nieko nebūna, papūginai didžiumą laiko leidžia vieni. Man rodos, mažylis lengviau išgyventų vienatvę, jis moka susirasti sau pramogų, galų gale su paukščiais už lango susišaukia. Jam žmonių netrūksta.
O va dičkis sėdėtų prie lauko durų ir lauktų, lauktų, lauktų... Nelestų, negertų, tik tupėtų ir lauktų.
Mažylį irgi bandžiau imti į rankas, bet greitai atsisakiau tos minties. Jau nekalbant apie tai, kad snapas kaip pitbulio nasrai, įsikerta, surakina ir laiko... Bet ne dėl to, tiesiog pabijojau, kad jam širdelė streso neišlaikys, nes atrodė, kaunasi lyg už gyvybę.
Parsivežus negalėdavau prie narvo prieiti, pradėdavo daužytis kaip išprotėjęs (paėmiau, kai jau buvo išskridęs iš lizdo, bet jauniklis dar). Tai uždengdavau narvą rankšluosčiu, nukeldavau viršutinę dalį, apačioje pakeisdavau maistą ir vandenį - ir vėl užkeldavau viršų. Jis ten viduje tupėdavo, po paklode apmiręs, bet bent jau nesiblaškydavo.
Dabar - ima maistą iš rankų, atskrenda ant peties, lipa ant pagaliuko, dažnai įsitaiso kur šalia. Yra laisvas paukštis, turi savo reikalų, žmogaus draugija nebūtina, bet ir nekliudo.
Manau, kad mano ir Juurates atveju jaukinimą "pagadino" ir tai, kad senegaliukai turėjo kitų paukščių kompaniją. Jei būtų vienas, iš vienatvės labiau šlietųsi prie žmogaus. Dabar gi - turi paukščius.
Bet jei reiktų pasilikti vieną iš turimų senegalų, protu rinkčiausi mažylį. Nes realybė tokia, kad namie ištisomis dienomis nieko nebūna, papūginai didžiumą laiko leidžia vieni. Man rodos, mažylis lengviau išgyventų vienatvę, jis moka susirasti sau pramogų, galų gale su paukščiais už lango susišaukia. Jam žmonių netrūksta.
O va dičkis sėdėtų prie lauko durų ir lauktų, lauktų, lauktų... Nelestų, negertų, tik tupėtų ir lauktų.
-
DoDo - Pranešimai: 1039
- Užsiregistravo: 2007.02.04 12:31
- Miestas: Vilnius
Pilnai sutinku su DoDo visais atvejais. Aš paukščius laikau taip, kad būtų geriau jiem, o ne man. Jei jau prisiėmiau atsakomybę, tai turiu ir atsakyti už jų gerovę. Todėl jie draugauti gali tiek, kiek nori jie, o ne aš.Maniškės taip pat atskrenda ant peties, galvos, stalo. Mėgsta būti mūsų draugijoje ne dėl skanėstų (nelabai jais mėgaujasi), o dėl draugijos. Gal ir gerai, kad nesužmoginom. O būtų kaip DoDodikui didžiajam.
-
juurate - Pranešimai: 787
- Užsiregistravo: 2007.01.29 22:20
- Miestas: Biržai
- Augintiniai:
Negaliu garantuot, bet su tuo ėmimu į rankas per prievartą (paukščiui bijant) gali būt liūdnos pasėkmės - Paukštis rankas gali pradėt laikyt savo priešu, o tada jau su prijaukinimu dar sunkiau, nebent senegalams kitaip, bet ar visiems?...
-
viliuss - Pranešimai: 2652
- Užsiregistravo: 2009.06.27 20:22
- Miestas: Šeduva
- Augintiniai:
Dabar prisijungę
Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 6 svečių