Senegalinė ilgasparnė papūga - Poicephalus senegalus

[Kukutis]

vaje,kokis mazylis,visai dar beibis fainutis

[AAAI]

[ErikaE]

Nuotraukų niekad nebūna per daug Kuo jų daugiau tuom geriau, tuom forumas gyvesnis ir jei kartais nesulaukiat pagyrimų ar komentarų, tai nereiškia, kad nepatinka ar kad atsibodo ar nieks neperžiūri, tikiu tikrai daugelis pasižiūri ir tyliai pasigrožėja plunksnuočiais,man tai tiesiog nevisad užtenka laiko pakomentuoti kiekvieną nuotrauką ar komentarą

[evers]

gražuoliukas,o nuotraukų kuo daugiau...

[ebas]

[juurate]

Mielieji, perskaitau beveik visas temas, bet tiesiog esu toks žmogus, kad džiaugiuosi tyliai. Džiaugiuosi naujais augintiniais, ypač šeimų pagausėjimu, bet ką duos mano aikčiojimas. Manau, kad tikrai nemažai yra tyliai besidžiaugiančių.
O mūsų Apolinarui narvo režimas. Tiesiog pasiuto, pajutęs pavasarį. Pyrruroms nebėra ramybės. Teko perkelti narvą į kitą kambarį, bet ir to nepakako. Norisi pasidžiaugti, pabendrauti ir su pyrruromis. Bet, išleidus į bendrą erdvę, joms tenka gelbėtis ant mūsų nugarų, po mūsų rankomis, nes Apolinaras jas atakuoja, lenda į jų inkilą. Vargšės nebeturi ramybės. Jam nepakanka parą pasėdėti vienumoje. Kai atskirtas, šaukiasi draugių, bet, tik suleidus krūvon, prasideda atakos. Ir gaila jo, ir pyktis ima. Šiandien pyrrurinas rado išsigelbėjimą po stalu, lentynėlėje. Apolinaras įnirtingai ieškojo jo: ant žemės, ant stalo - niekur nėra . O paskui , kai pyrrurinui atsibodo ten sėdėti, teko Apolinariuką rakšluosčiu gaudyti ir teleportuoti į narvą. Šiuo metu pyrruros vaikšto ant grindų, o Apolinaras ant narvo grindų - vis arčiau .

[ErikaE]

Vargšiukas Apolinaras, reikia, būtinai reikia jam draugę ieškoti

[DoDo]

Pas mus irgi jaučiasi pavasaris, mažylis daugiau čiulba, dičkis tikrina įvairius plyšelius...

Ir šiaip, abu aktyvesni, o tai reiškia daugiau betvarkės namuose...

[ErikaE]

DoDo minėjai,kad kad prisijaukinti Dičkį jam buvo pakirpti sparnai, o kaip su mažylių, jam buvai pakirpus sparnus? Dar jei neklystų tai Diškį tiesiog imdavai į rankas ir laikydavai,taip priprato prie rankų, o su mažylių taip pat elgeisi?

[DoDo]

Dičkį imdavau į rankas ir šerdavau vynuogėmis ar kitu skanėstu. Nors ir baisu, bet noras smalyžiauti pamažu nugalėjo. Mažylį kartą tik pabandžiau paimti, bet jam buvo toks didelis stresas, kad daugiau ir nebebandžiau, išsigandau, kad širdis gali iš baimės sustoti
Užtat ir pagalvojau dėl Apolinaro, nes nepėsčias paukštelis, gal ir suveiktų laikinas skraidymo apribojimas, kitaip pradėtų į žmones žiūrėti.

Beje, iš mažylio vados kitas senegaliukas, kuris buvo paimtas ar ne savaite anksčiau, puikiai prisijaukino ir net kalbėti mokėsi. Gaila, nebesilanko forume jo šeimininkė.

Mažyliui sparnai nebuvo pakirpti. Jei dėl dičkio tai dedu pliusą sparnų pakirpimui, dėl mažylio abejoju, ar būtų padėję.
Atvirkščiai, kai tik pradėjau išleidinėti iš narvelio (ilgai tik ten gyveno, nes ten jautėsi saugiausiai ir dar giliausiame kambario, į kurį neidavo žmonės, kampe), tai kaip tik leidau suprasti, kad jei baisu - visada gali pabėgti nuskrisdamas į kitą kambarį ir niekas prie jo nelįs. Taip jis įgijo pasitikėjimo savimi, o tada jau prabudo smalsumas ir noras ieškoti bendravimo.

Šiaip aš jo ir nesistengiau jaukinti, nes tikslas buvo įgyti draugą dičkiui, o ne sau

Bet šiaip įdomus pastebėjimas, kad praktinėse situacijose mažylis turi daugiau drąsos ir orientacijos nei dičkis. Dičkiui didelę baimę kelia visokios virvutės, jei koja užkliūva ar ant nugaros užkrenta, supanikuoja ir bando nusipurtyti kaip kokią gyvatę . O mažylis tokiais atvejais pasikrapšto pakaušį, pamąsto, o tada jau ramiai suranda sprendimą. Gali jį apmazgyti skersai išilgai ir dar pakabinti žemyn galva - išsipainios ramiais nervais...