Kaip pabėgo mano paukštis

[Ausrele]

[pūtėjas]

Sveiki. Atėjau ir pasidžiaugti ir pasiguosti. Džiaugsmas tas, jog prisijaukinęs 3 mėn. papūgytę aš įsigijau amžiną draugužę. Na manau, kad buvo mergytė, kadangi po metų nei čiulbėjo, nei rėmus statė, o tik kilnodavo uodegą ir kreksėdavo. Buvo be galo meilus paukštukas, neduok nei lest nei nieko, o tik kasyk kakliuką, galvytę, dainuok, švilpauk ir pan. Savarankiškai ir cirkus išmoko daryti, ir stačias paukštuks ant laktukės būdavo kai grįždavau ir vartydavosi ir visaip kaip ir labai patikdavo kai girdavau ir aimanuodavau "kaip gražu kaip miela" Aš net į tualetą ramiai vienas nueit negalėdavau, paukštis visur norėdavo eit ir būt su manimi, cypia klykia ko jo nepaimu. Iš darbo grįždavau tai net žnybdavo į sprandą ko aš jį matai palikdavau visai dienai vieną narvuky. O mano ašaros prasidėjo šiandien. Gyvenu bute, bet turiu ir kaimą. Buvau kelis kartus paukštį nusivežęs kaiman, bet iš narvuko neleisdavau. Leidau daug maž apsiprast gamtoj, kad ir narve... O šiandien nusprendžiau (pasitaręs su mama), jog esant tokiam paukščio prieraišumui man, tokiai neišpasakytai meilei, draugystei, kad gal būt verta paukštukui duot šiek tiek daugiau laisvės, leisti jam paskraidyti. Aš asmeniškai garantavau, jog paukštis paskraidęs būtinai grįš pas mane, na nu juk myli, nu kaime nėra namo, yra tik keli krūmai, prūdas nemažas, o aplink kitokios sodybos. Pamaniau, kad paukščiui vanduo, mūsų išskleistas uo saulės skėtis bus šioks toks orientyras jeigu kas. Na, maniau, kad viskas bus gerai ir visi gyvensim ilgai ir laimingai. Jis net kalbėdavo su manimi. Kažko klausdavo (kryktelėdavo ar čiulbtelėdavo klausiamu tonu), kažką taip šnekėdavo, bendraudavom, rimtai. Nu ir vienu žodžiu aš jį tiesiog kaip visuomet paėmiau iš narvuko, o ten ranką įkišus paukštis čiut ne bėgte man ant rankos ir taip ištraukdavau. Taip ir šiandien jį paėmiau. Kažką paukštis jau ant manęs laisvėje kalbėjo, matomai klausė ar gali skrist paskraidyt, lipo ant peties, lipo ant galvos, ant rankos, nesibaidė ir mano veido, nosies, kuri jam asocijavosi visuomet su švelnumu ir meile, nieko nesibaidė, bet vis klyktelėdavo, kaip supratau klausė :ar galiu ar galiu?". Drąsiai paukšteliuką drąsinau skrist ir pasilakstyt. Mačiau, kad labai norėjo. Galiausiai paukštukas pakilo. Taigi pakilęs pradėjo sukt nedidelius ratelius palyginus. ten pas mus apie pusantro hektaro žemės, ploto per akis. Kol skraidė jo skraidymo aukštis pradėjo kilti ir jo sukami ratai pradėjo platėti. Pakėliau rankas, galvojau ale mane pamatys gal atskris paskraidęs. Jau pradėjau suprast, kad jis turbūt jau pavargo. Bandė tūpt lyg ant elektros laidų, bet jam nepavyko. Pašaukiau, bet nereagavo ir vis skraidė skraidė ir pasuko [nenoriu keiktis] žino kur. Mačiau dar tolyje kaip lyg tais pradėjo jis skrist žemiau ir žemiau, bet stovėjau kaip kuolas įbestas žemėn. Kojos man buvo atimtos. Kvailai žiūrėjau į paukštuką ir nuoširdžiai tikėjau, kad viskas bus gerai, kad sugrįš pavargęs, bet... Ilgai nieko nebelaukęs nuėjau ton pusėn per laukus kur jis nuskrido. Švilpavau, šaukiau, dainavau, vardu šaukt negalėjau nes per metus aš jam vardo nedaviau. Kur ten jam duosi vardą kokį kai jis man buvo ir meilė ir paukštukas ir kuodukas ir pupukas ir visoks:) Suprantu reik mylėt artimą, kam tas vardas? Supratau, kad kur nors nutūpęs atgaudinėja kvapą, neskubėjau nuleidęs galvos eit atgal, bet paukšteliuko balso kaip nebeišgirdau taip ir nebeišgirdau. Dar tarsi lyg nujausdama, kad matom paukštį paskutinį kartą, mama dieną prieš, mane mašinoj su paukštukiuku fotkino, dar ir šiandien mamos draugė ant sklypo mane su palaidu paukštuku man ant galvos ir peties mane nufotkino, o paukštuko nebeturiu. Mano meilė dingo

[Papooga]

Joo, labai gaila, o tai nebesitiki rasti? Dar ieškok! Paukštį reikia treniruoti specialiai, kad mokėtų sugrįžti, nepasimestų erdvėje, o ir su vėjo gūsiu kad mokėtų "bendrauti".

Pas mane irgi panaši istorija buvo, tik tiek, kad visą vasarą pravaikščiojom sau ant peties ir nieko, neskrido, tačiau kartą pasibaidė kažko, pakilo ir su vėjeliu

[sailor]

Kabink skelbimus visur aplinkui, klausinėk aplinkinėse sodybose.

[zib]

Man atrodo vienintelis, kas būna kaltas, kad paukštis pabėga, tai žmogus. Tikėtis, kad paukštis neišskris pro atvirą langą, kai jis vaikšto šalia jo, arba net lauke palaidą laikyt ir tikėtis, kad jis neišskris. Paukštis turi sparnus ir skrenda, juk jis ne šuva, tikrai neatbėgs pašaukus. Kiek esu mačius, paukščius specialiai treniruoja tam, pirmiausiai per kelis kambarius, vėliau patalpas didina, per sporto salės dydį, o ne iš kart nešasi į lauką.

[pūtėjas]

Ieškosiu ieškosiu būtinai, nors kur tu ten gali priieškot laukuose. Pasiimsiu dar žiūronus, kad į tolį matyčiau. Artimiausios sodybos jau informuotos, skelbimų nelabai kur yra kabinėt, o pamoką turiu konkrečią. Ir nieko nekaltinu, zib labai teisingai pasakė, kaltas tik žmogus. Na, bet nieko nepadarysi, bandau save ramint, kad iki žiemos paukštis kaip nors gal būt išgyvens, gal būt kas nors jį kur nors kaip nors priglaus ar ką nors. Tikiuosi, kad viso ko kūrėjas neleis tokiam grožiui ir meilei tiesiog imt ir numirt. Jau sekantį paukštuką kai įsigysiu (jei maniškis neatsiras) saugosiu labiau, o ir pats daugiau ruošiuos ir paukštį labiau ruošiu pasiskraidymams. Butas salės patalpos ir pan. Ačiū Jums.

[Blondi]

Man asmeniškai atrodo, kad ir kaip papūgą ruoši tokiems laisviems skrydžiams vis vien negali 100 procentu būti tikras, kad sugrįš...Aš taip nerizikuočiau, juolab kai vienas neseniai išskrido, o jau galvojat apie antro laisvus skrydžius... kažkaip man tai labai nepriimtina... Vargšas paukštelis, tikiuosi atsiras gyvas ir sveikas....Jei ne pas jus, tai pas ką nors kitą...

[pūtėjas]

Laba. Apie laisvus skrydžius galiu galvoti ir 10 metų ir paukščio neišleidinėti. Bet kadangi pats save nusiskausminau ir paukštukui padariau meškos paslaugą tai apie sekančius skraidinėjimus gamtoje negali būti jokių kalbų, o svajonės ir lieka svajonėmis.

[Maksas1]

Vakar po ganyklas gainiuojaus banguotukę. Tvarkiausi kieme, nešu įrankius ir žiūriu geltona banguotukė lesinėja kažką mano kieme. Bandžiau pagauti, bet deja, dingo kažkur miške. Jau ketvirta papūgėle taip atskrenda į manok kiema, dvi esu gražinusi šeimininkams, vienas neatsiliepė, o kitas atsisakė papūgėlės. Ir visos banguotukės skrenda pas mane.

[Arven]

Parašysiu ir aš savo liūdną pabėgėlės istoriją. Dauguma pabėga papūgos, o man pabėgo spalvingoji astrilda... tikriausiai paukštelio dydis ir panašumas (iš tolo) į lietuviškus paukštelius žymiai sumažina mano galimybes ją rasti. Tiesą pasakius jau to ir nelabai tikiuosi: šalti ir vėjuoti orai, paukštelis nemoka rasti maisto, nebijo kačių...

Emblema pictum patelės vakar netekau pačiu kvailiausiu būdu - išskrido pro langą. Ta porelė buvo apgyvendinta atskirai narve, nes patinėlis labai jau norėjo kitos porelės jauniklius voljere mušti. Kažkokiu būdu jie numetė lesyklos dangtuką. Kai grįžau iš darbo pamačiau, kad abu paukšteliai balkone bando patelti į voljerą. O langas šalia voljero buvo praviras - atverstas. Man širdis kone iššoko tą vaizdą pamačius. Reikėjo ko gero nesiartinti... bet aš tikėjausi spėti uždaryti langą greičiau, nei ji išskris. Deja, nespėjau... Po to sekė 2 valandas jos persekiojimas kieme per lietų. Iš pradžių jai nedašilo, kad gali skristi aukščiau. Po to ji įskrido į kaimynų balkoną. Tada atsinešiau patinėlį narvelyje, bandydama ją priviliot ir man beveik pavyko: jie susišaukė balsais ir patelė priskrido arčiau. Bet po to ji kažko pasibaidė ir nuskrido į medį. Dar girdėjau kaip ji susišaukia su patinėliu. Bet po to ji skrido vis aukščiau ir aukščiau, kol perskrido daugiabutį ir daugiau jos nebemačiau... Dar kelias valandas leidau per kolonėles piktučių garsus, tikėdamasi ją prisišaukti, bet viskas veltui...

Beje, bent namie kai pabėga paukštukas ir kur nors įlenda, kad nematau kur jis tai youtube mane ne kartą išgelbėjo: paleidi per kompą tos paukščių rūšies garsus ir dažniausiai pabėgėlis atsiliepia ir priskrenda arčiau.