Senegalinė ilgasparnė papūga - Poicephalus senegalus

[DoDo]

Bruknė savam stiliuj...

[agniokas]

[agniokas]

Nepatikėsit! buvau savaitei išvykusi į komandiruotę, tai mano vyras ir Oziukas tapo geriausiais bičiuliais Galvojau, gal čia tik kol manęs nėra, bet net dabar, kai jau grįžau, jis nebežnaibo ir netgi draugauja su mano vyru taip pat kaip su manim

[Neziniukas]

Saunuoliai, Brukne sugeba net mano zmonai savo maitintojai ir guodejai ikasti nei is sio nei is to , gal tai savotiska meiles israiska....

[DoDo]

Agniok, o nepavydu, kad nebevienintelė favoritė Oziuko širdelėje esi?

[agniokas]

[Neziniukas]

[DoDo]

Geriau netoleruoti tokių dalykų, šitie niekšeliai greitai išmoksta manipuliuoti žmonėmis, kai pajunta savo snapuko jėgą... Be to, jiems smagus žaidimas, savo veiksmu išjudinti tookią didelę masę. Nes žmogus nesąmoningai sureaguoja net ir į neskaudų žnybimą, nes pasąmoningai jaučia pavojų. O papūginas, įvaldęs šį žaidimą, bandys kaskart išgauti reakciją, žnybdamas stipriau, jei pvz. žmogus nepakankamai pašoks aukštyn

Skaičiau vieno papūgisto straipsnį, kad nė vienas šeimininkas neišvengia kraujo praliejimo, nes anksčiau ar vėliau atsiduria situacijoje arba-arba. Kitaip tariant, kurio valia nugalės - paukščio ar žmogaus.
Nes jei papūginas žnybia, būtinai turi sekti neigiama reakcija į tai - sodinimas į narvą, vyniojimas į rankšluostį ar dar kas nors, kas veikia tam konkrečiam paukščiui. O juk ne visada po ranka laikai pirštinę ar rankšluostį. Bet reakcija į tokį veiksmą turi būti momentinė, o ne vėliau, patogesniu laiku.
Teko ir man kartą plika ranka šnypščiantį ir besikandžiojantį papūginą kišt į narvą. Galvojau, dzin, kiek skylių pridarysi, bet šįkart neišsisuksi, NIEKŠE TU Ir to vieno karto pakako. Nes paukštis suprato, kad jo manipuliacijos neveikia.

[Neziniukas]

Labai sunku pagauti jei ji to nenori.

[DoDo]

Na tai be abejo...

Aš tai laipindavau ant pagaliuko. Nuskrenda, einu iš paskos. Nuskrenda, vėl iš paskos. Nors ir visą dieną. Na, tiek nereikdavo. Bet kažkuriuo momentu papūginas vistiek nuvargs. Tik reikia ilgo pagaliuko, kad visur pasiektų...

Kai jau suprato, kad nuo pagaliuko nepabėgs, tai labai juokinga būdavo matyt, kad siunta, bet vistiek klusniai lipa. Kol nunešdavau iki narvo, pusę pagaliuko iš pykčio į skutus suaižydavo. Po to suprato, kad ne pagaliukas kaltas, o ranka, tai pasisiaušęs ją puldavo. Na, dar narvą uždarinėjant puldinėdavo kaip pitbulis, ir pro grotas taip pat.

Bet mano papūginas, manau, pagerintas, kiti ne tokie aršūs. Jau kai parvežė, sakė, kad shustras bus...

Užtat dabar ramybė. Meilus, draugiškas ir visiškai saugus net ir svetimiems (bent kol stebimas ), niekam nežnybs.
Vienintelė situacija, tai jei snaudžiantį ar apsimiegojusį pakibini, tai pirmiau kerta, po to galvoja. Tai po to ramiai, abipusiu sutarimu eina į narvą pamedituoti, bet tai jau daugiau formalumas...