Katės

[Arven]

[Arven]

Dar vieną patarimą norėčiau duot - kad ir kokį katinuką rinktumeis, pasistenk imti ne jaunesnį nei 3 mėn. Tikrai kačiuko charakteris daug geriau formuojasi, jei bent iki tokio amžiaus jis su mama ir broliukas/sesutėm pabūna.
Pati mačiau kaip mano katė mažius auklėjo, mokė į tualetą eiti, nesikandžiot, nesidraskyt. Daug mažiau problemų paskui su tokiu jau prakutusiu pūkuotuku. O žaimingumo ir žavumo užteks tikrai.

[sailor]

Labai pritariu Arven dėl kačiuko amžiaus .

Charakteriai katinų gali būti labai skirtingi, dokumentai to charakterio tikrai neužtikrins. Pažįstu ne vieną žmogų, kuris veislines kates laiko, ir ne po vieną, tai jie sako, kad skirtingų kačių charakteriai būna netgi visiškai priešingi.

Dar dėl išvaizdos pasakysiu savo patirtį. Apie tuos pačius Meino meškėnus. Kadangi ilgai ieškojau sau kačiuko, niekaip patinkančio neradau, tai kasdien peržiūrėdavau daugybę skelbimų. Skelbimus apie Meino meškėnus irgi peržiūrėdavau, tiesiog todėl, kad veislė patinka, nors veislinio katino pirkti nesiruošiau. Ir veislynų puslapius žiūrėdavau dėl tos pačios priežasties. Tai va, iš tos man labai patinkančios veislės iš suaugusių katinų, kurie man tikrai patiko buvo vos pora. Labiausiai įstrigo katinas, kurį savininkas reklamavo kaip reproduktorių, rašė, kad atsivežę iš Škotijos, gerų linijų ir t.t. Na, tikrai, tokios išvaizdos katino labai norėčiau. Mačiau jo nuotraukas kai dar jaunas kačiokas buvo, ir vėliau, kai jau suaugo. Tikrai puikus katinas. O iš mažiukų kačiukų tai būtent skelbime apie bekokumentinius Meino meškėnus pamačiau savo svajonių katinus. Vienas toks skelbimas ir tebuvo, bet labai gražūs katinėliai, ir tinkamo amžiaus, ir su visais skiepais, matosi, atsakingai išauginti. Vos susilaikiau kainos nepaklaususi, nors pirkti vis tiek nesiruošiau. Čia, aišku, išimtis, o ne taisyklė, tokių atveju tarp bedokumentinių reikia su žiburiu ieškoti, ir tai labai nedidelė tikimybė, kad rasi.

[gede]

Dėkui merginos, dėl kilmingumo aišku, ne kaime, po laukus, tokiam lakstyti ... Ale, kaip suprasti, kad kačiokui ne mažiau 3 mėn., kad anas, ne senas kašara, su savo charakteriais+-nusitaikęs į mano saulėnus, jie(katinai) apskritai tokį reiškinį, kaip šeimininkas-valdžia pripažįsta, ar tik šlapinsis į batus iš keršto...

[Rodnega]

Laksto po kaimus ir kilmingi
Kaip išauklėsi, taip ir turėsi. Sakyčiau, tai tinka ir katėms

[sailor]

Nemažai kilmingų katinų veisėjų neparduoda savo kačiukų į kaimus lakstyti, ir dar sutartyje būtinai įrašo sąlygą, kad į lauką neleisti.

Amžius tai matyti, na, ir kai iš normalių žmonių imsi, tai jie ir pasakys to katino tikrąjį amžių. Žmones, iš kurio imsi gyvūną, irgi labai atidžiai reikia rinktis. Dėl paukščių kai sunku pasakyti - būna katinų su labai stipriais medžioklės instinktais, o kol katinėlis mažas, tai daug žaidžia ir žaisdamas mokosi medžioti. Su su vyresnio amžiaus katinais lengviau. Kai tavo paukščiukai nedideli, tai labai saugoti reikės, geriau, kad katinas kuo mažiau būtų patalpoj, kur paukščiai, o jei ir bus kada, tai tik su priežiūra. Mano katinas, pavyzdžiui, prie kakadu normaliai, nesikėsina (aišku, pirmus kartus tai kaip kulta nulėkdavo prie kur nors užskridusio paukščio), bet į nimfas ir banguotukus tai net labai reaguoja. Tai stengiuosi, kad prie mažųjų beveik nebūtų, nes ir tie stresuoja kai šalia plėšrūnas yra. Dar įdomų atsitikimą papasakosiu. Šiaip, kaip sakiau, į kadadu katinas nereaguoja, jai ir ji ramiai pire katino elgiasi. Sykį, manydama, kad katino nėra namuose, bevaikščiodama iš ir į paukščių kambarį, kai tvarkiausi, duris palikau atidarytas. Mažieji visi narvuose buvo, kakadu palaida. Įeinu į kambarį kažką atsinešdama, žiūriu tupi kakadu ant medžio kampe, kur daug laiko praleidžia ir žaisti mėgsta, bet kažkaip keistai sustingusi, žiūri į vieną tašką kažkur pro mane, ir nereaguoja į šnekinimus. Tai dar ne iš karto supratau, kas buvo, bandžiau ir pašnekinti, ir paglostyti. Vis tiek kaip žiūrėjo, taip žiūrėjo skersai kambario. Tada ir aš atsisukau. Ir pamačiau katiną, užsilipusį ant palangės iš žiūrintį į narvus su mažomis papūgomis (o narvai tai prie palangės ir visiškai priešingame kambario gale, negu kakadu). Pasirodo, katiną vyras buvo įleidęs namo. Tupėjo ir žiūrėjo įa paukščius su medžiotojo interesu. Tai va, nors į kadadu tas katinas nesikėsino, prie jos nebuvo ir į ją nežiūrėjo, atpažino paukštis meždioklinius kėslus ir grėsmę kitiems plunksnuočiams. Taip kad su mažomis papūgomis ir katinu atsargiai reikia bet kokiu atveju.

Šiaip patarčiau pasidairyti, pavyzdžiui. "Pifo" globotinių galerijoje. Kadangi jie prieglaudos neturi, visi jų globojami gyvūnai auga namuose pas globėjus, mokosi bendrauti su kitais tuose namuose gyvenančiais gyvūnais ir yra auklėjami bei mokomi gražiai elgtis. Ir apie charakterius gyvūnų globėjai gali labai daug pasakyti, patys pataria, kokiems namams vienas ar kitas jų globotinis tinka. Ten tikrai labai gražių katinų ir kačiukų pasitaiko. Ir sveikatą tų globotinių veterinarai patikrina, tai ir vėlgi pliusas. Neskubėk rinkdamasis, tai ir surasi labiausiai tinkamą ir išvaizda, ir charakteriu.

Beje, kiek turėjau katinų, nė vienas man į batus ar kur kitur nedarydavo ir kitokiais būdais nekerštaudavo.

[Arven]

Manau, kad kuo katinas arčiau gamtos, tuo bus geresni išlikę jo medžioklės instinktai. Kita vertus, jei jau keliasdešimt kartų yra pgalvėliniai katinai, tai gali su medžiokle ir nekaip būti.
Maniškė žvalgosi į paukštelius, kartais apsimeta, kad tykoja. O tie durneliai palei pat jos nosį už grotų lesioja ir nesiparina. Katės jie kažkodėl nebijo. Gal kad iš Australijos kilę, kur natūraliai kačių neturėtų būti?
Vieną kartą naktį iš narvo per nuspirtą lesyklą ištrūko šeši amadinukai. Pamačiusi tuščią narvą ir katę bevaikštinėjančią jau maniau, kad gyvų nebus likę. Bet klydau. Visus suradau nepaliestus ir sveikutėlius. Taigi įtariu, kad mano katė nebėra ta grėsminga medžiotoja, kokia turėtų būti.

Bendrai manau, kad turėtų būti tendencija, jog neveislinės katės, kurių ištisos kartos gyveno lauke turėtų būti išsaugojusios instinktus ir su paukščiais sunkiau sugyvena. Tuo tarpu katės, kurios jau ilgus metus yra popinami namų augintiniai ir atranka vyksta pagal išvaizdą, o ne medžioklės gebėjimus tikriausiai dažniau būna prastos medžioklės, jų instinktai nusilpę ir didesnė tikimybė suderint jas su paukščiais. Bet čia aišku tik mano pamąstymai ir tendncijos, o ne taisyklė. Gal ir yra kur nors persų didžių medžiotojų.

O kalbant apie katinų kerštą, tai yra tikras išsigalvojimas. Pastovėjusiame žmogaus prakaite išsiskiria valerijono rūgštis, dėl to visokios prakaituotos kojinės ir batai gali traukti kates. Gali ir teritoriją sugalvot pažymėt. Nuo teritorijos žymėjimo gelbsti kastracija.

Beje, juokingas nutikimas man buvo su prakaitu ir katėmis. Turim tokį nevisai valyvą pažįstamą, kuris matomai retokai kojines ir marškinius keičia, nes nuo jo vis kartais kvapelis būna. Kai tik jis ateina, katei kaifas - lenda, glostosi, uosto kojines. Tas nesupranta kame kampas, o man nepatogu ir aiškinti. Tai jau kitą kartą kai katė prie jo nelindo užsiminiau apie kates, valerijono rūgštį ir prakaitą ir tikėjausi, kas jis pastabą pastebės ir padarys išvadas. Deja, pasirodė, kad klydau. Ir toliau sulaukiam šio svečio su neskalbtom kojinėm - tai bent katei kaifas.

[Rodnega]

Mano kaimynas turi persą. Gyvena su žiurke, amadinais ir papūga. Nereaguoja visiškai. O gal čia veislės toks bruožas?

[Arven]

Tiesiog persai viena seniausių dekoratyvinių veislių. Manau, kad per tokį ilgą laikotarpį pragyventą be natūralios atrankos jų medžioklės instinktai turėjo stipriai nukentėti.

Šiaip iš trijų turėtų beveislių katinėlių vieną irgi turėjom tokį visai nemedžioklinį - paleisdavom žiurkėną ant jo ropinėti, o tam dzin visai (aišku blogai elgėmės, gėda dabar, bet buvom vaikai su broliu). O kiti du net iš laukų kiškiukų parnešdavo.

[sailor]

Manau, kad veislės bruožas. Kiek persų esu mačiusi, tai tokie kaip žaisliniai - kur padėsi, ten ir gulės.

Dar girdėjau, kad britų trumpaplaukiai irgi panašūs, sako, kad laisvėje neišgyventų, nes medžiojimo instinktų neturi.