Šunys

[sailor]

Bet kokia bendra veikla su šuniu stiprina ryšį su juo, dresūra ne išimtis. Nors jeigu tą dresūrą vykdysi grubiai ir per prievartą, rezultatas kaip tik atvirkščias bus. Geriausiai ryšį su gyvūnu stiprina jo ir jo poreikių supratimas bei jų tenkinimas.

[Blondi]

Sailor, ačiū už patarimą, mes drausminam, o va apie tą įėjimo eiliškumą nepagalvojau net pamėginsim, o tikrai keista situacija gavosi...
Beje šuniukas išmoko ignoruoti mūsų paukščius, aišku vienų nepaliekam maža ką... Bet prie mūsų tai visai jau nereaguoja į juos... Šiaip imlus šuniukas, manau daug visko būtų galima išmokyti, jeigu ilgiau pas mumis pasiliktų, bet po savaitėlės kitos jau skirsimės...

[ErikaE]

blogiukeeee, ne taip mane supratai, žinoma, kaip jau sailor ir rašė, kad bet kokia veikla stiprina ryšį, bet jei to tikrojo ryšio nėra...o jei yra tas tikrasis, tai gali nedresuotas šuo tau būt toks ištikimas ir paklusnus, kad ir tos dresūros ir to ryšio stiprinimo net nereikia... O jei šuo tiesiog puikiai išdresuotas, paklusnus, imlus, visur seka, stebi tave, mielai dirba, tai nėra tas rišys apie kurį buvo kalbama, tai tiesiog gerai dresuotas šuo...

[sailor]

Kai žmogus supranta šunis, tai bet kokia su tuo supratimu daroma veikla, dresūra taip pat, ryšį tikrai stiprins. Mano ryšys su visais šunimis, kuriuos turėjau, ar su kuriais ilgiau bendravau, tikrai buvo ir yra geras. Mes su Erika turėjom omeny tą ypatingą ryšį su kitu gyvu padaru (šiuo atveju šuniu, nors jis gali būti su bet kokiu gyvūnu ar ir žmogumi), kuris yra iš karto atpažįstamas ir retas, nes priklauso nuo abiejų pusių dvasinio ir energetinio atitikimo ir sutapimo. Esu vaikystėje sutikusi dar vieną tokį kažkokiu nepaaiškinamu būdu su manimi susijusį šunį, ir nors jį "turėjau" tik savaitę, iki šiol jį prisimenu kaip nuostabiausią savo vaikystės išgyvenimą. Dar esu turėjusi tokį ypatingą ryšį su katinu, ir žinau, tokio katino daugiau neturėsiu.

[ErikaE]

vaikystėje ir aš turėjau kažką tokio, su kaimo šuniuku, kažkas tiesiog siejo mus: kai atvažiuodavom į kaimą(traukiniu tais laikais, nes automobilio tėvas dar neturėjo), tai ta kalytė, vardu Aba, visad pasitikdavo, močiutė pasakodavo, kad jau žinodavo kad mes atvažiavom, tik pagal Abos elgiasi, nes ta pradėdavo cypt,lakstyt po namus, džiaugtis neapsakomai ir prašydavosi į lauką visad ji būdavo šalia, kai aš kaime būdavau, o va vieną šaltą žiemos savaitgalį(kai tėvas jau buvo nusipirkęs automobilį)tėvas vienas važiavo į kaimą, kai grįžo, nieko niekam nesakė, tik priėjo prie manęs, o aš net nedavusi jam pratarti nei žodžio pirma pasakiau: " Abos nebėra", tėvas stovėjo apakęs, nes tai buvo tiesa, kurios aš na tiesiog niekaip negalėjau žinoti kažkaip tiesiog jaučiau, iki šiol nesuprantu kaip, bet tą kalytę taip pat prisiminsiu turbūt visą gyvenimą, gal tai buvo taip pat tas stebukligas ryšys, tiesiog būdama maža nesupratau, o ir ne viską jau dabar ir pamenu, žinau tik tai, kad tai buvo nuostabus šuo

[blogiukeeee]

[Blondi]

O pas mus naujienos... Iš vienos pusės netikėtos, o iš kitos matyt jau seniai tai turėjo nutikti... Rodžiau kalytę, kuria laikinai prižiūrėjom, tai tas laikinai taip sakant ženkliai prasitęs... Kad ir kaip bebūtų gaila ir liūdna kalyte šeimininkai tinkamai nesirūpino, o kaip neseniai teko įsitikinti ji dar ir buvo stipriai skriaudžiama... Pasekmė to iš baimės kylanti agresija (o mes manėme, kad baisiai sargi kalytė, paskui ėmėme įdėmiau ją stebėti, o dar paskui šį bei tą teko pamatyti iš jos gyvenimo su ankstesniais šeimininkais, ir pašiurpom)...
Na bet dabar viskas gerai: kalytė gyvens pas mus, valgo ne Friskes, o normalų maistą, turi krūvą naujų žaisliukų, yra labai mylima, vedžiojama 2-3 kartus į normalius pasivaikščiojimus, o ne 5 min reikalų atlikti, ryt pradedam lankyti dresūros pamokėles, nes norime po truputį įveikti jos baimę... Šiandien ji pirmą kartą gyvenime buvo šukuojama, tai jai labai patiko, nors iš pradžių ir jautėsi nesaugiai, matyt nesuprato kas vyksta Ai dar skiepisimes ir prašysim veterinaro pažiūrėti jos pilvuką (na tiksliau aplink spenius, nes kažkaip paburkę, kaip esant tam netikram neštumui, tai tikiuosi ten nieko blogo, nes jai jau ilgai taip (na kažkur apie pusę metų - nuo to laiko kai pas šeimininkų atsirado mažas šuniukas))...

[Maksas1]

Tokios grąžios istorijos čia, kad nusprendžiau pasidalinti ir sava.
Kai maža buvau turėjau paprastą mažą šuniuką Pifą. Kaip mama pasakojo neieškodvo manęs, bet iš pradžių mano šuns ieškodavusi. Jis būdavo visur su manimi kartu. Kai būdavau daržely, tai jis nueidavo į miestelio skerdyklą, ten duodavo kaulą jam, sugriauš jį, palakstys ir grįš prie darželio laukti manęs. Taip būdavo ir kai ėjau į mokyklą. Kažkada buvo ir į darželį įsibrovęs. Atrodo visi žinojo mano Pifą.
Dar įvairiausių nuotikų būdavo kad mašina jį partrenks, pažystami atveždavo, arba tetis atrasdavo pakely. Turėjo šuo, kaip katinas, 9gyvenimus.
Dar iki šiol prisimenu kaip jis pasidalindavo būda su dar vienu šuniu ir katinu.
Nežinau bet aš traukiu įvairius gyvūnus, lengvai su jais susibendrauju. Prieinu net prie pikčiausių augintinų.

[sailor]

Mano šuniukų nepasiilgot?

[AAAI]

Žiūriu žiūriu į pirmas nuotraukytes ir negaliu atsižiūrėt.Mano šuniukas(nu kažkuo panašus į mane )
Snukutis toks fainas fainas