Pavadėliai

[Gabrielee]

Cia,forume,buvo minetas pavadelis ant ziedo.gal kas galetu imesti nuoroda,nes nelabai suprantu kaip tas daiktas atrodo.nemanau,kad Zakui uzdesiu ant krutines.neprisileis jis niekaip.tai galvoju apie kitus budus.maniau,kad siemet nereikes,nes plunksnu ant sparnu tik kelias turi,bet jis jas sekmingai auginasi ir bijau,kad prades skraidyti.amazonui tai manau,kad standartini uzvilksiu be problemu.

[Ausrele]

Pavadėlis ant žiedo - tai tiesiog ant virvelė, kurios vieną galą laiko šeiminkas, o kitas pritvirtintas ant žiedo. Kad paukštis nesusižeistų, dažnai virvelės dalį padaro tampria (kad pradėjus skristi ir išsitempus virvelei, nebūtų stipraus "smūgio/trūktelėjimo", kuris gali sužeisi koją). Specialių pavadėlių, rišamų ant kojos/žiedo niekas negamina, nes laikoma, kad tai nesaugu ir paukštis gali susižeisti, užtat rekomenduoja pratinti prie specialių pavadėlių, kurie dedasi ant pačios papūgos.

[ErikaE]

O aš saviškiams ir vienai forumietei gaminau štai tokius pavadėlius, segamus ant žiedo, nes saviškiams tai jau niekaip neuždėčiau petnešų

Jis visas iš tamprios gumos, yra kilpa rankai prakišti, o ir užsegimas, kad už žiedo užsegti Reika jau badyti saviškius pratinti, o tai dar nei karto nebuvau užsegusi
P.S. Jei kas norėtų, prašom kreiptis- pagaminsiu

[sailor]

Atrodo tvarkingai, bet noriu įspėti, kad tokį pavadėlį papūga gali labai lengvai nukąsti vienu krimstelėjimu. Visų pramoninių pavadėlių pradžia yra iš stiprios plokščios juostelės (o kai kurie pavadėliai ir visi iš tokios juostelės padaryti), ir ne be reikalo, o dėl saugumo. Mano Koko, pavyzdžiui, neseniai žaisdama ant mano peties aptiko striukės kapišono gumytes (jos identiškos pavadėlio gumai), ir jas pakramtė, todėl dabar labai atsargiai ir skubiai pavadėlį nuiminėju, nes ji taikosi į tą pavadėlio gumą, kai tik ji tampa pasiekiama.

[ErikaE]

na ta guma man tai išties atrodo tokia tvirta, tvirtesnė už paprastą( tokią, kur gabusia saviškiams riša), o ir stora ji gan Žinoma, visada reikia stebėti papūga, negalima nei su tokiu, nei su kitokiu pavadėliu palikti papūgą vieną,be priežiūros
Va nežinau kaip man tą savo Goką pripratinti, o tai jis namie sėdi sėdi ant peties, šauna į galvą ir nuskrenda, ar išsigąsta ir taip pat skrenda, skraidūnas jis labai geras, tai kaip čia jį pamokinti, kad kai pavadėlis uždėtas- skristi negalima O tai laukia, man regis jis tik tai ir darys- ketins pabėgti

[sailor]

Guma gal ir tvirta, bet didžiosios papūgos snapas galingas . Aš visgi pavadėlio pradžią daryčiau iš tvirtos juostelės, o gumą toliau dėčiau, kur papūga nepasiekia.

[ErikaE]

sailor, tokią juostą kaip pavadėlių petnešos? O kokio ilgio juostelės reiktų, kad papūga didžioji nepasiektų? gal ir gerai sakai, reiks pabandyti pasisiūti kuo saugiasnę Dar reiks pabandyti duoti Gokui tą gumą, tikrai įdomu pasidarė, nejaugi taip lengvai pragriaužtų
O jeigu daryti ne juostelę, o kokią lengvą, bet tvirtą, supajuotą grandinėlę? Va ką internete radau:

BirdHarness2[1].jpg (29.76 KiB) Peržiūrėta 1571 kartus(ų)

[Ausrele]

Nežinau, kaip Gokas, bet maniškiai tokią grandinėlę greitai sudorotų..

[ErikaE]

na tokią kaip nuotraukoj, tai žinoma greitai, bet galima pritaikyti kokią tvirtą grandinėlę va ant kurių žaislai kabo, tai neprakandą, kad ir kaip griaužią, kabinasi, žaidžia... Kad tik jos gal jau ir sunkokos būtų papūgai, kai ant kojos prikabintos kabėtų

[alinaaa]

Taigi taigi taigi... Papasakosiu kaip mano nimfulei sekėsi bendrauti su pavadėliu.
Jau žiemą pavadėlį įsigijau ir nuo to laiko jis vis kabėdavo šalia narvo, kad apsiprastų su nauju daiktu. Aišku iš pradžių bijojo jo, bet būdavo taip, kad ant narvo padedu soros šakelę ir ant jos dar pavadėlį, tai lesdavo sorą šiek tiek galvą prakišant pro pavadėlį (tikiuos suprasit apie ką aš čia ). Vėliau, šiek tiek geriau apsipratus, ėjo eilė pasitelkt į pagalbą "sėmkas" ir moliūgų sėklas. O darydavau taip: pro kilpelę, kur galvą reikia prakišt, aš prakišdavau iš pradžių pirštus kuomet juose sėmka būdavo, vėliau jau reikėdavo Milkai galvą prakišt norint pasiekt sėmką. Ir sekėsi manyčiau gan nablogai, perkišus galvą per kilpelę, Milka neskubėdavo traukt jos atgal. Na taip ir vyko toliau, tačiau bijodavo, kai norėdavau sparnus prakišt... O šį šeštadienį pamėginau dar vieną būdą. Na, nežinau ar jis tinkamas, bet vis dėl to tai davė rezultatų. Taigi, pasiėmiau Milką, priglaudžiau prie mamos, kad pati galėčiau uždėt pavadėlį. Taigi mamai beglostant Milką, dar duodant sėmkų, žingsnis po žingsnio ir pavadėlis jau buvo uždėtas ir keliavom į lauką, kad susiprastų kodėl aš su ja taip pasielgiau. Na o lauke ir man kojos drebėjo iš baimės ir Milka įsitempus buvo, dar gaila, kad pas mus dar nelabai medžiai pumpurais pasipuošę, tai nelabai ką galėjo pagraužt daugiau, tai pora sekundžių sugundau pumpuro graužimu, o jau vėliau plunksnas kedenas ir pavadėlį ragauja. Šiek tiek ir paskraidė, kuomet norint leist jai po žolytę pavaikščiot nuleidus ranką ji ant peties skrisdavo, vieną kartą skrido link mamos, kuri netoliese stovėjo, tai tuomet jau išsigandau, nes pasirodė, kad pavadėlio aš pati nelaikau.
Na.. Labai daug prirašiau, tikiuos kam nors padės manoji patirtis pratinant mažuosius prie pavadėlio.