Straipsniai apie šunis

[Papooga]

Autorius Sailor

Jeigu dėl antkaklioi per daug nesipriešina, tai labai gerai, pripras ir prie pavadėlio. Tiesa, mažų šuniukų pirma reakcija dažnai būna isikibti dantimis į pavadėlį . Pavadėlių būna visokių. Apie parodinius nieko nenusimanau, tik žinau, kad jie lengvi, ploni ir gražūs - žodžiu, kasdieniam naudojimui netinka, ypač funkciškai. Būtinai turėk trumpą tvirtą pavadėlį - labai gerai bet kokiems pasivaikščiojimams ir šiaip tai pats reikalingiausias pavadėlis - tinka ir dresūrai ir pan. Ilgas pavadėlis irgi gerai, jei nori leisti šuniui nueiti toliau nuo tavęs. Tvirtą ilgą (pvz., brezentinį pavadėlį) aš naudoju dresūrai (lygiagrečiai su trumpu). Dar būna automatiniai pavadėliai - geras daiktas pasivaikščiojimams, bet visiškai netinka dresūrai. Tiesa, jų dar būna juostinių ir virvelinių - tai virvelinis geriau, ne to, juostinis gali nupjauti tau pirštus. Tik tų automatinių pavadėlių tai kokybė labai skiriasi. Nepirk pigių, nes laikys tik porą dienų. Pirk gerą, ir tokį, kuris išlaiko didesnio svorio šunį, negu taviškis (svoris ant pavadėlio būna parašytas), nes labradoras - stiprus ir labai aktyvus šuo, taip kad gana lengvai gali nutraukti automatinį pavadėlį, skirtą jo svorio šunims. Dėl to, kokį pavadėlį naudoti dresūrai, tau pasakys dresuotojas. Petnešos naudojamos arba dresūrai (kai šuo ruošiamas apsaugai), arba kinkant šunį, taip pat nedideliems šunims pasivaikščiojimams, Manau, kad tau jų nereikia, nes petnešos skirtos tam, kad šuniui tempiant, jis nesismaugtų. Tdėl šunį su petneomis sunkiau suvaldyti, ir dideliems stipriems šunims vedžioti petnešos netinka. Aš savo meškiui petnešas naudodavau, kai jie Lietuvoje žiemą rogutėse vaikus vežiodavo.

O plius dar antkaklių įvairių yra

[Papooga]

[Papooga]

Autorius Sailor

Bandysim tau padėti, jei nuo dabar viską teisingai darysi, tai su auginimu neturėtų būti problemų.

Pradžiai trumpai - šuo (nesvarbu, kokios veislės, dydžio ar amžiaus) pirmiausiai yra gyvūnas, šuo. Svarbu to niekada neužmiršti. Šunys pasaulį mato ir suvokia kitaip, negu žmonės, svarbiausi jų jutimai ir elgesio normos kitokie, negu žmonių, todėl žmonių psichologijos principai šunims netinka. Visos problemos su šunimis, kurių pastaruoju metu vis daugėja, kyla iš to, kad žmonės nežiūri į šunis kaip į gyvūnus, ir nesuteikia jiems to, ko šunims labiausiai reikia, todėl šunys nervuojasi, patiria stresą ir ima elgtis visiškai ne taip, kaip kad žmonės iš jų tikisi. Šuniui, kuris iš prigimties yra gaujos gyvūnas, reikalingi trys dalykai - fizinis krūvis (nes visi šunys gamtoje visą dieną daug klajoja, ieškodami maisto arba šiaip apeidami savo teritoriją, kuri yra didžiulė), drausmė (nustatytos aiškios elgesio taisyklės ir ribos, nes be jo jokia gauja nebus sėkminga ir neveiks), ir geri santykiai su gaujos nariais (nes visi gyvi padarai nori meilės ir švelnumo). Labai svarbus yra eiliškumas - pirma fizinis krūvis, paskui drausmė, o tik paskui meilė ir švelnumas, o ne atvirkščiai. Didžioji dauguma problemų atsiranda todėl, kad žmonės savo šunims duoda tik daug begalinės meilės ir švelnumo, nepakankamai (ar net jokio) fizinio krūvio) ir jokių elgesio ribų ir taisyklių - šunys daro tai, ką nori. Gamtoje visi šunys turi viską užsidirbti. Daug bėgiodami ir medžiodami - maistą, paklusdami gaujos taisyklėms - teisę būti su gauja ir dalinti visais jos teikiamais privalumais. Namie laikomiems šunims medžioti ir maisto ieškoti nebereikia, bet natūralūs poreikiai dėl to neišnyko. Fizinis krūvis šuniui reikalingas todėl, kad jis natūraliai turi išnaudoti savo energiją (kurią šiaip išnaudotų medžiodamas ir tikrindamas savo teritoriją). Jeigu energija neišnaudojama, šuniui atsiranda stresas, jis ima pats ką nors veikti ir tada pasekmės būna nemalonios žmonėms, kas liūdnai baigiasi ir pačiam šuniui (šeimininkų bausmės ir t.t.).

Drausmė ir disciplina - be galo svarbu bendruomeniniam gyvūnui. Gaujoje turi būti vadas, kuris priimtų sprendimus už visą gaują, o kiti gaujos nariai jam besąlygiškai paklūsta. Nuo to priklauso gaujos gyvenimas ir sėkmė. Jeigu fizinis krūvis- žmonėms laegvai suvokiamas ir įgyvendinamas dalykas, tai su vadovavimu ir kyla didžiausios problemos. Žmonės nesugeba (arba ir nenori) vadovauti šuniui, su šuniu elgiasi ne kaip tvirti savimi pasitikintys vadai, su kurių sprendimais nesiginčijama, o su juo (kaip ir su kitais gyvūnais) atskleidžia jautriąją, emocinę savo pusę. Žmonėms tai psichologiškai naudinga, o šuniui - pražūtinga. Šunys, būdami gaujos gyvūnais, instinktyviai žino, kad gaujoje visada turi būti vadas. Jeigu vadovavimo nėra, jie automatiškai perima vado vaidmenį, netgi tais atvejais, jei jie patys nėda dominuojantis vado tipas (tokių dominuojačių vadų gamtoje yra nedaug, visi kiti gimę ir linkę paklusti, nes vadovavimas - tai ne tik teisė, bet ir didžiulė atsakomybė). Tokiu atveju šuniui ir prasideda stresas, nereikalingas susijaudinimas, budrumas, ko rezultatai gali būti patys įvairiausi - nuo namų griovimo, iki agresijos ir bailumo. Taip kad sunkiausiais žmonių, laikančių šunis, uždavinys, yra tapti vadu savo šuniui. Pridedu straipsniuką, kuriame pagrindinės taisyklės surašytos visai neblogai. Paskui parašysiu kitus aspektus, bet pradžiai bendram įspūdžiui susidaryti, manau, pakaks. Apie fizinius krūvius, apie tai, kaip drausminti šunį, ir švelnumą (svarbiausiai, kada ir kaip jį rodyti), parašysiu vėliau. Ir, beje, gali drąsiai klausti, ko tik nori - man visada malonu atsakinėti


PAGRINDINĖS TAISYKLĖS KAIP VADOVAUTI ŠUNIUI

Norint, kad šuniukas išaugtų klusnus ir būtų lengva jį mokyti, visų pirma reikia tapti vadu. Visi šeimos nariai turi buti aukščiau už šunį. Šuo gimsta pasiruošęs užimti bet kurį hierarchijos laiptelį, nuo vado iki paties žemiausio gaujos nario ir kuo puikiausiai jaučiasi būdamas ir ant paties žemiausio laiptelio jei tik ta vieta buna griežtai nustatyta ir nekintama. Vilkų gaujoje būna griežtai nustatytos taisyklės ir visi gaujos nariai jų laikosi, nes nesilaikantys taisyklių yra terorizuojami ir išvaromi iš gaujos. Tai vilkui beveik garantuoja mirtį. Šunys apie 85% kartoja vilkų elgseną, todėl jie prisitaiko prie bet kokių taisyklių, svarbiausia kad jos butu visada tokios pat. Jei taisyklės kaitaliojamos tada šuo nebesupranta ko iš jo reikalaujama ir jį apima stresas. Tada šuo darosi isteriškas, agresyvus ir pavojingas aplinkiniams ar net sau. Jei šuo užima vado vietą tada jis pradeda nustatinėti taisykles, o jei žemesni gaujos nariai bando nepaklusti juos terorizuoja. Tokie šunys darosi geriausiu atveju neklusnūs ir atrodo kvaili, blogiausiu atveju pavojingi šeimininkui(pavojingų veislių).
KAIP TAPTI VADU ?
1. Vadas ėda pirmas. Vilkų gaujoje visada pirmas ėda vadas, kartu su juo jo vilkė, o po jų kiti gaujos nariai pagal išsikovotą vietą. Šeima kurioje gyvena šuo jam yra jo gauja, todėl žmonės turi pavalgyti pirmi, o tik po to maitinti šunį. Maisto kokybė nesvarbu, svarbu tik eiliškumas. Kai kurie žmonės gaili “alkanų” šuniukų ir maitina šunį prieš tai kai valgo žmonės, kad kai jie valgys šunelis būtų sotus. Tokių atveju šuniui parodomi nuolankumo ženklai atiduodant “geriausią” grobio dalį. Jis jaučiasi turintis teisę į likusį maistą ir nors paėdęs vis tiek prašinėja kąsnelių nuo stalo. Net jei nenorite tuo metu valgyti, o šunį reikia pamaitinti, jam matant suvalgykite nors gabalėlį duonos ar dar ką nors ir po to duokite maistą šuniui. Laikantis šios taisyklės patogu atiduoti šuniui ir likučius nuo žmonių maisto, galima juos paduoti kartu su įprastu maistu.
2. Vilkų gaujos nariai prie vado eina nuleidę galvą ir nežiūrėdami vadui į akis. Kai kurie žmonės daro klaidą vedžiodami šunį. Šuo nubėga kiek į priekį, o šeimininkas eina iš paskos nuleidęs galvą, arba šuo užlipa laiptais į viršų ir laukia šeimininko, o jis eina žiūrėdamas sau po kojomis. Taip šeimininkas rodo šuniui nuolankumą pripažindamas kad šuo aukščiau jo. Einant prie šuns reikia rodyti vado pozą (iškelta galva, žvilgsnis šuniui į akis ar aukščiau, tik ne žemiau). Jei norite eiti nuleidę galvą neleiskite šuniui eiti priekyje jūsų.
3. Vadas renkasi poilsio vietą ir gali pasirinkti bet kurią, o kiti negali pretenduoti į vado vietą. Todėl jei šuo stumdamas šeimininką stengiasi užlipti ant šeimininko mėgstamiausio fotelio, jam to jokiu būdu negalima leisti, o šeimininkas kartas nuo karto gali atsisėsti ant šuns guolio, pastumdamas šunį, ir jį švelniai paniurkyti.
4. Siauru taku vilkų vadas eina pirmas. Pro siaurą praėjimą pvz. duris, laiptus šuo dažnai braunasi pro šeimininko kojas jį stumdamas kad tik pralįstų pirmas. Jei šeimininkas tą leidžia praranda dalį vado autoriteto. Jei šuo bando prasibrauti pirmas jį reikia nustumti ir praeiti pirmam tik tada leisti praeiti šuniui. Nebent yra pasakyta komanda kad eitų pirmas. Reikia neleisti kad šuo brautųsi pro kojas stumdamas šeimininką.
5. Bendravimo laiką nustato vadas. Bendraukite su šuniu tada kai to norite, o ne tada kai to nori šuo. Jei šuo reikalauja dėmesio kai šeimininkas to nesiūlė nebendraukite su juo, net jei jau norėjote pažaisti su šuniu bet dar šuns nepakvietėt. Liepkit šuniui pasitraukti arba tiesiog ignoruokite jį ir tik tada kai šuo nebereikalaus dėmesio galite pakviesti šunį ir pažaisti su juo.
6. Žaidimuose visada nugalėti turite jūs o ne šuo. Pasirinkite tik tuos žaidimus kuriuose tikrai galite nugalėti.
7. Jei šuo kurioje nors vietoje jums trukdo priverskite šunį pasitraukti. Trauktis privalo šuo, ne šeimininkas apeiti šunį.
8. Taisykles nustato vadas. Nuo pat pirmos dienos nuspręskite kas jūsų šuniui leidžiama, o kas griežtai draudžiama ir savo sprendimo niekada nekeiskite. Šuns širdis kupina meilės, atsidavimo ir noro jus pradžiuginti, įtikti savo vadui, o psichika tokia lanksti, kad turbūt nėra sąlygų prie kurių šuo neprisitaikytų. Bet jeigu taisyklės, leidimai ir draudimai priklausys nuo jūsų užgaidų, jūs ne tik prarasite bet kokį autoritetą savo šuns akyse, bet ir sukelsite jam daug visiškai nereikalingo sielvarto, kuo gi vargšas taip prasikalto, kad šiandien jam neleidžiama daryti to, kas buvo galima vakar? Dar blogiau jeigu draudimų ir leidimų taisyklių paisys ne visi šeimos nariai. Dažnai šeimoje atsiranda “geradaris”, besistengiantis šunį papirkti slapčia kaišiojamais kąsneliais nuo stalo ar kitomis “malonėmis”. Bet šuns meilės nenupirksi, kaip ir jokios kitos. Šuo nepaprastai pastabus, protingas ir gudrus padaras. Supratęs, kad taisyklės nėra tokios jau amžinos ir nepajudinamos, turėdamas šunišką sugebėjimą analizuoti faktus irdaryti logiškas išvadas, pradės keisti taisykles savo naudai. Į darbą bus paleisti pataikavimai, meilikavimai, pagraudenimai ir netgi grasinimai.Ir jokių nuolaidų ar pasiteisinimų, ką čia supranta šuo.Šunys gudrūs, o be to, apmąstymams laiko turi žymiai daugiau už mus. Siekdami sau naudos, puikai sugeba išnaudoti mūsų silpnybes ir netgi apsimesti kvailesniais negu yra, jeigu tik to pageidausime ir tiesiogiai ar ne, už tokį “kvailumą” skatinsime.
Visus leidimus ar draudimus būtina apgalvoti iš anksto, atsižvelgiant į šuns veislę, veislei būdingą charakterį ir savo gyvenimo būdą. Bet kokiu atveju sprendimą priima šuns šeimininkas ir viskas priklauso tik nuo jo valios:kas pasakė, kad šunims turi būti uždrausta miegoti šeimininko lovoje? O jeigu jums patinka ant kelių priešais televizorių įsįtaisęs pudeliukas ar jūsų kojūgalyje jaukiai knarkiantis mopsas? Turite teisę. Bet ar tikrai patogiai jausitės kai tą patį bandys padaryti senbernaras ar apie 100kg sveriantis mastifas? Ir visą naktį kraupiai kauks negavęs to prie ko buvo įpratęs. O juk jie tikrai nekalti, kad tokie užaugo – žmogus juos taip augino, todėl ir privalote pasirūpinti, ne vien savo, bet ir jų gera savijauta. Nuo tos dienos,kai į savo namus parsinešėte šiltą kamuolėlį.
Atminkite seną patarimą ir nesužmoginkite šuns. Nepriskirkite jam žmogiškų elgesio motyvų, o svarbiausia, neteiskite pagal žmogiškos moralės normas.Nors šiolaikinė gyvūnų psichologija šį teiginį smarkiai pakoregavo ir neginčijamai įrodė, kad šunys sugeba beveik žmogiškai protauti, kad jiems būdinga dauguma mums pažįstamų emocijų (nusivylimas, džiaugsmas, ilgesys, nuoskauda, viltis bei keršto troškimas) tačiau skirtumų tarp mūsų tikrai niekas nepanaikino ir atsakomybės nuo žmogaus pečių ant šuniškos galvelės neperkėlė. Šuo nesiekia jūsų pažeminti ar įžeisti, negali išduoti, iškeisti į kitą ar būti jums neištikimas ir t.t. Nors teiginys, kad šuo tėra instinktų ir refleksų valdoma gyva mašina, seniai išmestas į mokslo sąvartyną, bet tokie kėslai šuniui tikrai nebūdingi, jų nėra šuniško elgesio programoje. Tai grynai žmogiškas elgesys, kurio motyvai grindžiami atitinkamomis taisyklėmis,signalais ir ženklais, vienos ar kitos žmonių bendruomenės priimtais visuotiniu susitarimu per tam tikrą laiką.Bendravimo ir bendro gyvenimo pagrindas – kompromisas. Šuo prisitaiko prie žmogaus, žmogus- prie šuns. Visai nesunku su šunimi rasti kompromisą, tereikia išmokti sutartinę šunų kalbą, tvirtai įsisąmoninti šunų bendruomenėje galiojančias normas ir griežtai jų laikytis, kaip ir šuo griežtai laikosi jam nustatytų taisyklių, savaip jas suprasdamas ir įsisąmonindamas. Tik žmogiškų, sutartinių moralės ir mandagumo normų šuo nesuvoks niekada, nes šuns elgesį vienoda dalimi lemia mūsų auklėjimas ir jo įgimtos instinktyvios elgesio programos – ta šuniška moralė, kuri skirtingai nuo mūsiškės, nesikeičia jau milijonus metų, galioja visur be išimties, visose šalyse ir kultūrose.

Atidžiai stebėkite savo šunį. Iš šuns galima pasimokyti atidumo ir pastabumo. Šunys išmoksta mus suprasti, perpranta mūsų mintis, nuotaiką ir kalbą. Šunys neklysdami nuspėja mūsų ketinimus iš tokių menkų gestų, ilgainiui tapusių neatsiejama mūsų gyvenimo ir sielos dalimi, kurių patys net nepastebime.Tokį šuns sužmogėjimą priimame kaip savaime suprantamą dalyką, niekada nesusimąstydami, kiek jis gyvūnui kainuoja, kokių pastangų reikalauja. Savo nepaprastais sugebėjimais šunys priverčia mus užmiršti kokie esame skirtingi. Pasistenkite ir jūs stebėdami savo šunį jį suprasti ir jūsų bendravimas bus išties nepaprastas.

Nelokite ant šuns. Dažnas veislės standarte ar dresūros instrukcijoje perskaitęs, kad šuniui reikia tvirtos rankos, griežtumo ar dar ko nors panašaus, pradeda savo šunį vos ne terorizuoti. Tai neleistina , žalinga, o rimtų veislių šunims net ir pavojinga. Neverta tvirtumo ir griežtumo painioti su teroru šuns dantys tikrai stipresni ir moralės normos jais pasinaudoti šuniui tikrai netrukdo. Nuoseklumas tai viskas ko reikia nuo pirmosios dienos. Terorizuojamas šuo tampa irzlus, agresyvus ir pavojingas. Teroras nereiškia vien fizinių bausmių –nuolat suirzęs balsas, barniai namuose, kaitaliojamos komandos, taisyklės, leidimai, draudimai ir kt.sukuria aplinką, kurioje šuo nebegali susivokti, nes viskas ką bedarytų, yra blogai, jis jaučiasi nereikalingas ir privalo išeiti.

Mylėkite savo šunį, bent jau truputėlį daugiau nei savo kilimus, batus ir baldus. Net jei tai rankų darbo kilimai, antikvariniai baldai ir žinomiausių mados namų batai. Likimas į jūsų rankas įteikė gyvą stebuklą – mokėkite juo džiaugtis, vertinkite ir gerbkite, o svarbiausia – mylėkite (nors nepamirškite, kad jūs vadas). Nesidrovėkite jam parodyti savo meilės, girkite ir skatinkite kuo dosniau už bet kokį jums patinkantį poelgį arba šiaip (jei jis ką tik nepasielgė netinkamai). Džiaukitės šuns pasiekimais ir juo pačiu, neleiskite nė sekundei suabejoti, kad jis yra jūsų brangiausias, mylimiausias, gražiausias, protingiausias ir koks tik dar gali būti šuo. Patikėkite, iš kailio išsiners, norėdamas patvirtinti tokią jūsų nuomonę apie jį. Neskaudinkite jo be reikalo. Jūsų griežtas balsas jam bausmė, o jūsų nemeilė tragedija. Elkitės kilniai ir dosniai, juk jūs žmogus. Jūs turite šeimą, draugus, knygas, muziką, televizorių ir t.t., o šuo teturi jus. Jis laukia tik jūsų, o sulaukęs skuba pasitikti.

Nepamirškite, kad vadas turite būti jūs, o jūsų šuo turi likti pats žemiausias gaujos narys.
Vienas iš įgimtų elgesio įpatumų yra šuns poreikis gyventi gaujoje, darnioje bendram tikslui - išgyventi sutelktoje komandoje ir susirasti joje savo vietą. Lygiai toks pat įgimtas, jokiu auklėjimu, jokia dresūra neišdildomas yra ir šuns siekimas gaujos hierarchijoje išsikovoti kuo aukštesnį laiptelį. Nuolatinės negailestingos varžybos dėl kiekvieno hierarchijos laiptelio užtikrina, kad aukščiausią pakopą neabejotinai užims stipriausias, sumaniausias ir protingiausias vadas, sugebėsiantis aprūpinti silpnesniuosius maistu, apginti nuo pavojų ir išsaugoti išlikimui būtiną drausmę. Paklusdamas gaujos ir hierarchijos instinktui, jaunas šuo neišvengiamai bandys išsikovoti lyderio poziciją ar bent jau aukštesnę pakopą žmonių šeimoje, kurią jis visai pagrįstai laiko savo gauja. Jei šuniui tai pavyksta, šeimininkų gyvenimas virsta tikra kankyne. Todėl šuniui šeimoje neišvengiamai tenka skirti žemiausia hierarchijos laiptelį. Tai nereiškia, kad šuo bus visų engiamas, įbaugintas ir užguitas pastumdėlis. Šuo užims jauniausio, priklausomo nuo kitų, tačiau mylimo, globojamo ir reikalingo šeimos – gaujos nario vietą.
Turbūt visi esame matę šeimų, kuriose šeimininkauja šuo. Ypač daug tokių istorijų prisiklauso profesionalūs dresuotojai. Eilinį kartą skaitydami paskaitą apie tai, kaip sutramdyti urzgiantį, kandantį ir jokių komandų girdėti nenorintį šunį, jie išgirsta vieną ir tą patį pasiteisinimą:”Kaip galima skriausti ir engti vargšą, bejėgį gyvulėlį?” Širdis ir sąžinė neleidžia pasinaudoti neabejotinu žmogišku pranašumu. Šuo šeimos narys ir žmogaus draugas. Neverta apgaudinėti savęs ir klaidinti šuns, nes mes nelygūs. Šis akivaizdus faktas gali kelti vidinį protestą, bet mąstyti derėtų blaiviai ir svarbiausia iki galo. Žmogų ir šunį sieja ne draugystė. Juos sieja žmogiška atsakomybė ir abipusė meilė – vienintelis lygybės nereikalaujantis jausmas. Būtent meilės ir atsakomybės vedinas, kiekvienas šeimininkas privalo pastatyti savo šunį ant žemiausios šeimyninės hierarchijos pakopos ir laikyti jį ten ligi pat jo dienų galo, tuo labiau, kad užimdamas jam skirtą vietą, šuo tikrai nesijaus nei nuskriaustas nei nelaimingas. Hierarchijos jausmas šuniui yra įgimtas. Pati gamta paruošė jį užimti bet kurį laiptelį, nuo valdovo sosto iki “šuns vietos”.

Reikalaukite, kad šuo vykdytų visas komandas visur ir vykdytų jas tiksliai, būtent taip kaip liepėte. Toks nuoseklumas niekuomet neleis šuniui suabejoti jūsų autoritetu ir visada žinos kaip jam elgtis kad jums įtiktų ir visada būtų geras ir mylimas šuo. Žinoma, tai reikalauja šiokio tokio susikaupimo ir valios pastangų, bet jos atsiperka – šunys myli stiprius, valingus ir neagresyvius žmones. Neduokite šuniui komandų, kurių jis negali įvykdyti. Bausmės ir paskatinimai visada turi būti tie patys. Šuo visada turi žinoti ar gerai jis pasielgė ar patenkintas vadas. Už prasižengimus bauskite visada ir nedelsiant. Atidėta bausmė (nors ir 5 minutėms) jau ne bausmė, o nepelnytas kankinimas. Šuo turi puikią atmintį, jis puikiai atsimena jūsų reakciją į bet kurį savo poelgį. Jei vakar jis nugvelbė nuo stalo gabalą dešros ir jūs nieko nesakėte, o šiandien už tokį pat poelgį išbarėte, šuo supras, kad nuo stalo imti, kartais galima, kartais draudžiama, o kodėl jis nesupras. Todėl visiems laikams šuniškoje galvelėje įstrigs labai žmogiškas troškimas pabandyti dar kartą – o jeigu išdegs? Venkite fizinių bausmių. Yra šunų, kuriems sudrausminti užtenka vien griežto žvilgsnio ar balso, kitiems reikia skambaus pliaukštelėjimo laikraščiu ar polietileniniu maišeliu (šie garsai šuniui labai baisiai skamba). Fizinių bausmių galima griebtis tik tada kai jos absoliučiai neišvengiamos (pavyzdžiui jei šuo bando kąsti šeimininkui) tada reikia reaguoti staigiai be jokio atsitraukimo, drąsiai, skaudžiai ir be pasigailėjimo, bet tik pamačius, kad šuo pasiduoda reikia tuoj pat nutraukti puolimą. Nors tinkamai auklėjamiems šunims, kuriems nuo mažens neleidžiama suabejoti šeimininko autoritetu tokio karo neprireikia. Geriausia nuo pat mažo šunyčio jį taip psichologiškai paveikti, kad jis net nepanorėtų suabejoti, kas stipresnis ir gudresnis.

Šuniui nesunku laikytis taisyklių, tai gerokai sunkiau pačiam žmogui. Dažnai žmonės taip nori padaryti vieną ar kitą nuolaidą, išimtį savo nustatytoms taisyklėms mylimam gyvūnui. Galima tai padaryti, bet… reika laikytis išimčių taisyklės. Kiekvienai nuolaidai sugalvokite komandas ir leiskite nusižengti taisyklėms tik pagal jas. Pvz. jūs neleidžiate savo šuniui lipti ant lovos bet kartais užeina noras užsitempti jį ant lovos ir padūkti ar šiaip paglostyti. Neleiskite ir toliau lipti jam ant lovos bet sugalvokite komandą pvz. “op” ar pan. Jei šuo nori lipti ant lovos ne pagal komandą numeskite jį nuo lovos ir griežtai pasakykite “negalima” (ar kaip kitaip, tai priklauso tik nuo jūsų sugalvotų komandų), net jei jau norėjote pasakyti “op” bet nepasakėte. Jei pasakėte “op” ir jei šuo nelipa ant lovos užsitempkite jį ten. Tai galioja visoms nuolaidoms ir visoms komandoms.

Kai pradedate šunį mokyti įvairių komandų, mokymui galioja tos pačios taisyklės. Jei pasakote komandą priverskite šunį ją įvykdyti net jei tai pareikalautų nors ir pusdienio ir visų jūsų pastangų. Jei tuo metu neturite tam laiko, jėgų ar tiesiog nuotaikos net nepradėkit mokyti. Už teisingai atliktą komandą būtinai šunį paskatinkite, pagirkite ar duokite skanėstą. Jei vieną kartą nusileisite tai kitą kartą bus daug sunkiau išreikalauti komandų vykdymo. O po kiekvieno laimėjimo bus vis lengviau.

kad leisi jai miegoti savo lovoje, tai nieko tokio - svarbu, kad ji ant lovos liptų tada, kai tu leidi, o ne tada, kai pati užsikaria nekviesta. Kad guli ant pilvo - tai jau aiškus jos viršenybės pripažinimas. Nors nieko baisaus, jeigu ji elgiasi gerai ir klauso. Gali ją laikyti ant pilvo, jei nori, bet tik ne visą laiką, ir tik tada, kai tu jai leidi ir pati pasikvieti. Jeigu tik ji pradės rodyti kokią nors agresiją ar pan, būdama tau ant pilvo ar ant kelių, tai reikės iš karto griežtai drausminti, ir svarbiausiai, nustoti ją laikyti apkabinus. Kad žaisdama atsistoji ant keturių, visiškai normalu, su bailiais šuniukais netgi patartina taip elgtis, kad jie daugiau pasitikėjimo savimi įgytų. Svarbiausiai, kad ir žaidimuose ji jaustų, kad vadas - tu. O geriausiai šuo (ir kiti gyvūnai) jaučia energiją. Jeigu tu pati būsi labai emocionalioj būsenoj (kaip kad žmonės jaučiasi, žaisdami su mažais vaikais, ar šnekindami kūdikius), tai tavo energija bus silpna, ir šuniukas tai iškart pajus. Elkis žaismingai, bet kartu ramiai ir užtikrintai, visada tvirtai žinodama, ką darai ir neabejodama savo veiksmais. Gamtoje vadai visose situacjose elgiasi ramiai ir užtikrintai, ir kiti gaujos nariai tą stiprią ramią energiją jaučia, todėl pripažįsta vadovavimą.

Dėl antro punkto tai elgiesi labai teisingai. Tikriausiai tas tavo "fu" buvo nepakankamai griežtas, jeigu ji iki galo nesureagavo (reikia ne tik ištarti "fu", bet tas "fu" ar koks kitas garsas turi eiti kartu su tavo vidiniu tvirtumu, taip kad šuniukui nekiltų abejonių, kad tau toks jos elgesys yra tikrai netoleruotinas). Jeigu tau geriau pavyko su urzgimu - puiku, šunys urzgimą gerai supranta. Svarbu, kad puikiai susitvarkei šioje situacijoje Tik pagalvok, ar norėsi ant šuniuko urgzti gatvėje, kai jis elgsis netinkamai .

Dėl savo reikalų atlikimo tai viskas susitvarkys, ji gi dar mažutė. Kad pratini daryti ant skuduro, labai gerai. Tik nebark ir nebausk, jei padarys ne ten. Priešingu atveju jai atrodys, kad yra barama apskritai už šlapinimąsi ar kakojimą, ir pradės slėpti, daryti kur nereikia. O kad nunešta ant skuduro, iš karto nedaro, nieko baisaus. Palaikyk ją ilgiau virtuvėje ir neleisk eiti kitur tol, kol nepadarys. Kai padarys ant skuduro, pagirk. Ir būtinai gerai išvalyk ir panaikink visus kvapus, kur ji buvo pridariusi anksčiau, nes kvapas jai parodo vietą, kur daryti.

Pratinant prie lauko dažniausia šeimininkų klaida būna, kad baudžia už pridarymą namie, tada šuo galvoja, kad baudžiamas dėl to, kad išvis daro, o ne dėl to, kad ne vietoj, ir būdamas lauke, kai mato šeimininkas, bijo daryt, o grižęs namo nebeištveria ir pridaro dažniausiai tada, kai šeimininkas nusisuka. Be to, būna, kad maži šuniukai nesaugiai jaučiasi lauke ir dėl to vengia daryti ten.
Kaip pratinti:
1. niekada nebausti už balutę ar krūvelę ne vietoj
2. kuo dažniau vedžioti į lauką ir parodyti, kad lauke nepavojinga. Žaisti su šuniuku lauke, drąsinti, jei bijo (įsižaidę šuniukai dažnai užsinori sisiuko, išbandyta praktikoje)
3. šuniukui padarius reikaliuką lauke, tuoj pat kuo labiau pagirti
4. apsišarvuoti kantrybe ir kuo dažniau valyti namus , kad neįsigertų kvapas (kvapą būtina panaikinti iškart, nes šuniukas darys toj vietoje todėl, kad ten jau yra kvapas. Kvapą labai neblogai panaikina Lenor, be to, yra visokių purškiklių Kikoje, kurie, atrodo, veikia, bet aš jų pati nebandžiau)


Pradėsiu nuo fizinio krūvio. Jau rašiau, kad nė vieno šuns paskirtis nėra gulėti ant sofos. Visi šunys, ir dideli, ir maži, ir aktyvūs, ir lėtesni, turi judėti. Ir judėti bei prasimankštinti turi ne bet kaip, o nueidami (nubėgdami) nemažus atstumus, kaip gamtoje jiems skirta. Žmonės dažnai klaidingai mano, kad dideliems ir judriems šunims buto (ar namo) erdvė per maža, todėl juos reikia laikyti voljere arba nuosavame kieme, o mažiems šunims fizinio krūvio beveik užtenka net ir užsiimant su jais namuose. Deja, dažnai žmonės, turintys didelį kiemą arba laikantys šunį voljere (ir ypač daugiau nei vieną šunį) šunis normaliai pasivaikščioti išveda labai retai, manydami, kad šunys išsibėgios ir išsidūks ir kieme ar voljere. Joks voljeras ar kiemas šunims reikiamo krūvio neduos. Jiems reikalingi normalūs (pakankamai ilgi pasivaikščiojimai (bent du, o geriau tris ar keturis kartus per dieną). Pasivaikščiojimų ilgis ir krūvio intensyvumas priklauso nuo šuns veislės ar amžiaus, bet normaliai vieno tokio pasivaikščiojimo trukmė turi būti ne trumpesnė kaip 40 minučių. Labai svarbu, kaip tas pasivaikščiojimas atliekamas. Žmonės dažniausiai mano, kad geriausiai yra olaisvas šuns bėgiojimas arba šuns vedžiojimas su ilgu pavadėliu, kadangi taip šuo turi galimybė palakstyti į šonus, ir gauna didesnį krūvį. Vėl klaidinga nuomonė. Fizinio krūvio atžvilgiu vertingiausi yra pasivaikščiojimai su šuniu greitu žingsniu arba bėgte, be svarbu, kad šuo bėgtų risčia, o ne šuoliais. Pusvalandžio trukmės bėgimas risčia kartu su šeimininku, nesilakstant į šonus, fizinio krūvio atžvilgiu prilygsta valandos trukmės šuns vedžiojimui su ilgu pavadžiu, leidžiant jam lasktyti į šonus, kur ir kai tik jis panori. Be to, tokie ilgi tvarkingi pasivaikščiojimai (kai šeimininkas veda ir pilnai kontroliuoja šunį (nesvarbu, su trumpu pavadėliu ar visai be pavadėlio, svarbu kad šuo eitų.bėgtų kartu su šeimininku), o ne šuo vedžioja šeimininką - bėgdamas priekyje, tempdamas ar nukrypdamas kur nori) yra labai svarbūs šeimininko ir šuns santykiams bei šeimininko kaip vado padėties užtikrinimui. Pats svarbiausias yra rytinis pasivaikščiojimas. Daugelis žmonių mano duodantys savo šunims tinkamą fizinį krūvį, gerai pavedžiodami juos vakarais, nes tada turi tam laiko. O ryte tik trumpam išveda šunį į lauką savo reikalų atlikti ar kad ir truputį pabūti, nes skuba į darbą. Priežastis puikiai suprantama, bet jeigu šuo tinkamo krūvio negaus ryte, tai susikaupusią per naktį energiją ras kur per dieną išnaudoti - o tada pasipila žmonių prašymai "SOS, mano šuniukas graužia namus, mano šuniukas kaukia, paliktas vienas, mano šuniukas pešiojasi kailį ar graužia uodegą ir pan.). Dažniausiai taikoma išeitis - jauno šuns uždarymas į narvą, kuris apsaugo namus, bet šuns poreikių nepatenkina, todėl problemos priežasčių nepanaikina. Pasistenkite tai suprasti ir surasti laiko geram rytiniam pasivaikščiojimui su šuniu - aišku, reikės anksčiau atsikelti, bet juk galima ir vakare anksčiau atsigulti



Be pasivaikščiojimų ar pabėgiojimų kartu su šuniu labai svarbi fizinio krūvio forma yra žaidimai. Nesvarbu, kokie - su kamuoliu, pagaliu, virve, slėpynės ar pan. Dresūros ir treniruotės - irgi žaidimai, tik su griežtomis taisyklėmis. Žaidimų metu stimuluojama šuns protinė veikla, ir jie turi labai didelę reikšmę šeimininkų ir šuns santykiams bei įtvirtina vadovaujančią šeimininko padėtį. Labai svarbu laikytis taisyklės, kad visus žaidimus pradeda ir baigia ne šuo, o šeimininkas. Kol šuniukas mažas ir į lauką nevedžiojamas, žaisti su juo reikia namuose. Pradėjus šuniuką vedžioti į lauką, žaidimus reikėtų palaipsniui perkelti į lauką. Tada šuniukui lauke su šeimininku bus įdomu ir jam kils mažiau pagundų pačiam susirasti kokį nors užsiėmimą, ir netruks suprasti, kad žaidimams skirtas laukas, todėl netrukdys namuose. Daugelis žmonių skundžiasi, kad namie šuo noriai žaidžia su žaisliukais ar įvairius žaidimus, o išvestas į lauką tais pačiais žaislais ar žaidimais visiškai nesidomi, o lekia pas kitus šunis, žmones, kates ar pan. O ko gi jam skubėti prie tų žaislų ar žaidimų lauke, jei grįžęs namo jis vis tiek juos ras, taip kad lauke būtinai pasinaudos proga susirasti ir išbandyti kitokį užsiėmimą. Taip kad norint lauke patraukti ir išlaikyti savo šuns dėmesį kokiu nors žaisliuku ar žaidimu, tas žaislas ar žaidimas namuose jam turi būti neprieinamas (pvz., mėgstamiausio žaislo namie šuo turi net nematyti), be to, reikia duoti šuniui suprasti, kad net lauke tas žaislas prilauso ne šuniui, o šeimininkui. Šeimininkas žaislą turi kontroliuoti didesnę laiko dalį, šuo turi bet kada šeimininkui atiduoti žaislą, ir šeimininkas turėtų nutraukti žaidimą ir paslėpti žaislą, nelaukdamas, kol jis šuniui nusibos, o tuo metu, kai šuo dar bus juo pilnai susidomėjęs.

Šįkart tiek. Apie kitus dalykus vėliau. Dabar einu šunų vedžioti

[Papooga]

na ką, tęsiu toliau apie šunų auklėjimą...

aut. Sailor

Kaip minėjau anksčiau, kiekvienam šuniui reikalinga drausmė ir disciplina. Daugelis žmonių tai klaidingai supranta kaip dresūrą. Iš tikrųjų drausmė ir dresūra yra skirtingi dalykai. Drausmė yra šuns paklusimas vadui (šeimininkui ar vyriausiam šuniui gaujoje), kurį šuo atlieka laisvanoriškai ir nesiginčydamas, nes pripažįsta vado sprendimus. Dresūra - tai išmoktas elgesys, dažnai nebūdingas šuniui ir nelabai natūralus, bet tenkinantis žmogaus norus ir poreikius, kai yra griežtai nustatytos komandos ir paskatinimas už jų įvykdymą. Dresūra yra geras ir naudingas dalykas, bet ne visiems šunims ir šunų šeimininkams jos reikia. Didžiajai daugumai nereikia išmuštruoto šuns, žaibiškai ir tiksliai vykdančio komandas, jiems užtenka to, kad šuo visada būtų valdomas ir lengvai paklsutų, nebūtinai griežtoms komandoms, bet dažniau paprastiems ženklams ar žodžiams Tai įmanoma pasiekti be specialios dresūros. Gamtoje šuo natūraliai klauso vado, ir gamtoje ar gaujoje vilkai ar šunys vieni kitų nemoko, naudodami pagyrimus ar paskatinimus maistu, tačiau visi gaujos nariai išmoksta besąlygiškai klausyti vado. Tačiau dresūra irgi yra naudinga, net jeigu ir šuo neruošiamas specialioms užduotims ar veiklai. Dresūroje žmogus pirmiausiai sužino, kaip vadovauti šuniui ir jį valdyti, o jei jam ir jo šuniui patinka griežtos žaidimo taisyklės (nes gera dresūra turi būti atliekama kaip žaidimas, kad šuniui būtų įdomu) ir juos apima azartas, galima toliau tęsti veiklą sportuojant su šuni ir dalyvauti įvairiausiose specializuotose varžybose (paklusnumo, agility, ir t.t.). be to, išmokyti savo šunį įvairiausių triukų ir t.t.

Dresūros aš neliesiu, nes kiekvienas dresuotojas turi savus metodus, o čia pasistengsiu aprašyti, kaip pasiekti, kad kasdieninėse situacijose šuo šeimininkų klausytų be specialios dresūros.

Pagrindinis principas čia labai paprastas - šuo šeimininko klausys tada, jei jį pripažins vadu. Vadas nustato taisykles ir jų nekeičia. Gamtoje vadu tampa tas, kuris yra stipriausias - dažnai ir fiziškai, bet tai nėra svarbiausias dalykas. Svarbiausias čia yra psichologinis tvirtumas. Vadas visose situacijose išlieka ramus ir užtikrintas savo sprendimais, veiksmais ir, svarbiausia, savo sugebėjimu valdyti situaciją. Bet kokia įtampa, nervavimasis, baiminimasis, net ir pyktis rodo, kad gyvūnas (ar žmogus) yra neužtikrintas savo teisumu ar valdžia, ir kiti gaujos nariai tuoj pat tai pajunta kaip silpnumo pasireiškimą. Kadangi abejojantis ir neužtikrintas gyvūnas gaujai vadovauti negali, kiti tuoj pat ima konkuruoti dėl valdžios ir dažnai kuris nors perima vadovavimą. Tai ir yra pagrindinė priežastis, kodėl žmonėms dažnai sunkiai sekasi vadovauti savo šunims (arba apskritai, arba tik tam tikrose situacijose), ir net dresūra bei išmoktis komandos bet dresuotojų siūlomo drausminimo metodai tam nepadeda ar neveikia tam tikrose situacijose. Ramus ir užtikrintas vadovavimas yra dominavimas. Daugelis klaidingai mano, kad dominavimas būtinai reiškia agresyvumą. Deja, taip nėra. Dominuoti puikiausiai galima ir ramiai.

Todėl pirma ir svarbiausia taisyklė - vadas visose situacijose jaučiasi ramiai, bet tvirtai ir užtikrintai. Tai, kad šuo neklauso net ir išmoktų komandų, dažniausia būna ne šuns, o šeimininko kaltė. Jei tik šeimininkas bus įsitempęs, nervuosis, baiminsis dėl šuns elgesio tam tikroje situacijoje ar pyks, šuo iš karto tai pajus ir netruks pasinaudoti šeimininko rodomu silpnumu. Jeigu gamtoje vilkas ar šuo pasielgia netinkamai, vadas nesinervuoja, o ramiai ir tvirtai pakoreguoja jo elgesį, duodamas suprasti, kad elgesys nepriimtinas. Žmonės dažnai labai stengiasi suvaldyti šunį, bet labiau koncentruojasi į pyktį, negu į vidinę ramybę ir tvirtumą. O šuo neklauso, nes nejaučia ramaus užtikrintumo iš šeimininko pusės, tada šeimininkas dar labiau nervuojasi, ir ima bausti šunį, dažnai net fizinėmis bausmėnis. Taip elgiantis, būna sunku tiek šeimininkui, tiek šuniui, nes jei šuo galiausiai paklus, jis tai greičiausiai padarys iš baimės. O stipresnio charakterio šuniui tokie drausminimo metodai gali išprovokuoti agresiją, ko pasėkoje šeimininkas ims taikyti dar griežtesnes fizines bausmes. Paklusimas iš baimės su laisvanorišku paklusimu iš pagarbos vadui nieko bendro neturi. Todėl norint, kad šuo šeimininką gerbtų kaip vadą, šeimininkas pirmiausiai turi išmokti valdyti savo emocijas ir neabejoti savo sugebėjimu ramiai ir užtikrintai kontroliuoti bet kokią situaciją, kai šalia yra jo šuo. Tikriausiai iš karto to pasiekti nepavyks, bet nieko baisaus. Svarbu, kad tvirtai siektumėte tikslo. Ir pradėkite mokytis pačiose paprasčiausiose situacijose, kur jaučiatės labiausiai užtikrinti (namuose, aptvertoje teritorijoje, ten, kur nėra pašalinių dirgiklių, kai laikote šunį už pavadėlio ir t.t.). Pasitikėjimas savo jėgomis atsiras palaipsniui, ir po kiekvienos pergalės (ne tiek prieš šunį, kiek prieš save), jis tik stiprės, šuo netruks tai pajusti, o jūs - pamatyti rezultatus. Tai pastebi žmonės, pradėję lankyti dresūros užsiėmimus - kuo ramiau ir užtikrinčiau elgiesi, tuo geriau sekasi dresūroje. Beje, kadangi čia forumas apie papūgas, tai šiek tiek nukrypsiu į šoną Ramus ir užtikrintas žmogaus elgesys duoda geresnių rezultatų ir su kitais gyvūnais, taip pat ir paukščiais. Jeigu jaukinate paukštį ar jį ko nors mokote, pasistenkite visada elgtis ramiai ir užtikrintai (tik neagresyviai, kaip ir su šunimis). Tada ir paukšitis bus ramesnis. Jei tik baiminsitės, kad neišąsdintumėt paukščio ar dėl kitokios jo reakcijos, paukštis tai pajus ir rezultatas bus priešingas, negu tikitės, todėl visas procesas gali užsitęsti.

Antra taisyklė - visada ramiau suvaldyti ir priversti paklusti ramų gyvūną, negu tą, kuris yra susijaudinęs ir budrus. Ramus ir atsipalaidavęs gyvūnas mažiau priešinsis ir lengviau pasiduos vado įtakai. Todėl stenkitės ko nors mokinti (primenu, kalba eina apie paprastą paklusnumą, ne apie dresūrą) ar spręsti problemišką šuns elgseną tada, kai jis nusiraminęs. Todėl išmokyti šunį nusiraminti. Pirmiausiai pire maisto dubenėlio (neduokite jam maisto tol, kol jis bus susijaudinęs ir visiap rodys, kad nori kuo greičiau tą maistą gauti, dubenėlį su maistu jam padėkite tik tada, kai jis sėdės ir ramiai lauks), tada prie durų, kai norėsite jį kurnors išsivesti (į kitą kambarį ar pasivaikščiojimui), prie žaisliuko ir t.t. Šitoks ramus laukimas išmoko šunį užsitarnauti (užsidirbti) įvairius dalykus, kas gamtoje vyksta natūraliai, ir paklusti šeimininko taisyklėms - moko šuniuką drausmės.

Šuns paklusnumas būna ramus ir aktyvus. Ramus paklusnumas yra tada, kai šuo pilnai atsipaidavęs pasitiki vado sprendimais ir jiems palūsta. Aktyvus paklusnumas bus tada, kai šuo vykdo įvairias užduotis (gamtoje - medžioklėje, su žmogumi - dresūroje ir darbe). Išmokite atpažinti ramų šuns paklusnumą - kasdieniniame gyvenime jis svarbiausias. Ramų paklusnumą parodo šiek tiek nuleista šuns galva, ramus kvėpavimas, šiek tiek nukreiptos atgal ausys, ir normaliame aukštyje laikoma uodega (aukštai iškelta uodega rodo susijaudinimą ir budrumą, o pabrukta uodega - baimę). Kad ir kokioje situacijoje norėsite suvaldyti šunį, stenkitės pasiekti, kad šuo jums rodytų ramų paklusnumą (tai yra natūrali šuns reakcija į ramų ir užtikrintą vadovavimą).



Kai kas išsigąsta, išgirdęs terminą "ramus paklusnumas", nes neteisingai tapatina jį su vergišku paklusnumu. Ramus paklusnumas - normali gyvūno būsena, kai jis visiškai atsipalaidavęs, ramus ir pasitiki vadu ir yra atviras jo perduodamai informacijai. Kad geriau suvoktumėte, duosiu ramaus paklusnumo pavyzdį iš žmonių gyvenimo. Kai einate mokytis vairuoti su instruktoriumi, demonstruojate ramų paklusnumą - elgiatės ramiai, nes pasitikite instruktoriumi ir pasiruošę priimti jo pateikiamą informaciją ir nurodymus. Toks pats ramus, tik jau šuns, paklusnumas, reikalingas mokant šunį kasdieninio elgesio taisyklių. Mokydami šunį tam tikro elgesio ramaus paklusnumo būsenoje, susidursite su mažiausiu galimu pasipriešinimu - t.y., eisite natūraliausiu keliu - kartu su gamta, o ne prieš gamtą.



Trečia taisyklė - gaujoje visus sprendmus priima vadas. Daugelis žmonių daro klaidą, leisdami šuniui pačiam priiminėti sprendimus vienoje ar kitoje situacijoje. "Mano šuniukas toks protingas, kad pats pabėgioja, kiek jam reikia, o paskui parbėga, todėl nieko baisaus, jeigu jis trumpam nubėgs savais reikalais" Daryti savarankiškus sprendimus - vado privilegija. Kurioje nors situacijoje leisdami šuniui pačiam nuspręsti, ką ir kaip daryti, jūs jam suteikiate vado teises. Nenuostabu, kad po tuo šuo neklauso. Vadas visada jaučia atsakomybę už gaujos narius, todėl stengiasi juos visada kontroliuoti. Stipresnio charakterio šuo, pajutęs, kad šeimininkas savo dėmesį nukreipęs kur nors kitur ir jo nekontroliuoja, netruks tuo pasinaudoti. Tipiška situacija - kai šunys, šiaip gana paklusnūs, ir kai kuriose situacijose klausantys idealiai, šeimininkams juos išsivežus palakstyti, ilgesniam ar tumpesniam laikui pabėga. Jeigu šuo jaus, kad šeimininkas jį kontroliuoja ir neleidžia nubėgti toliau, liepia laikytis tam tikro atstumo, tai šuo paklus vado taisyklėms.

Dabar apie tai, kaip užtikrinti gaujos nario (šuns) ir vado (šeimininko) santykius ir kaip drausminti šunį, kai jis nusižengia vado nustatytoms taisyklėms.

Pagrindinis dalykas, nustatantis vado ir jam paklusnaus sekėjo santykius ir juos įtvirtinantis, yra labai paprastas, natūralus ir logiškas - vadas veda, o sekėjas seka . Gamtoje tai akivaizdu - kasdien visą gaują į medžioklę ar teritorijos apžiūrą išveda vadas. Visi kiti klusniai seka iš paskos, nė nebandydami užlįsti į priekį, bėgioti į šonus ar kreipti dėmesį į aplinkinius dirgiklius. Ir niekas jų už tai negiria bei neskatina maisto kąsneliais ar kaip kitaip. Šuniui gyvenant su žmonėmis, jo instinktas sekti paskui jį vedantį vadą niekur neišnyksta. Reikia tik jį panaudoti. Ilgą laiką eidamas paskui žmogų (vadą), šuo kuo tokiau, tuo labiau pripažįsta vadovaujatį žmogaus vaidmenį. Todėl bet kokio kitokio paklusnumo reikia mokyti tik po to, kai šuo išmokys gražiai eiti su šeimininku (t.y., visai šalia jo arba šiek tiek atsilikęs, nesiverždamas į priekį, nebėgiodamas į šonus, nesiuostydamas, o ramiai eidamas ten, kur veda šeimininkas). Neveltui visose dresūros aišktelėse ir pradedama nuo ėjimo greta, ir daugiausiai laiko praleidžiama einant greta, ir baigiama tuo . Vėl primenu - čia kalbu ne apie dresūrą, o apie natūralų šuns instinktą sekti paskui vadą, kai tas kur nors veda (todėl gražaus ir tvarkingo ėjimo su šeimininku šunį galima išmokyti labai greitai ir be jokių komandų). Tiesa, jis šiek tiek skirtis nuo dresūroje mokomo ėjimo greta pagal komandą, kai šuo žvaliai pastatęs ausis eina koja kojon su šeimininku, užvertęs galvą į šeimininką ir laukdamas paskatinimo už gerai atliekamą komandą. Paslaptis labai paprasta - sulaukiama, kai šuo yra ramaus paklusnumo būsenoje, jam prisegamas trumpas pavadėlis (šuo turi išlikti ramus), ir pradedama eiti - šeimininkas žengia pirmą žingsnį, šuo seka jį, eidamas šalia jo ar šiek tiek atsilikęs. Jei šuo bando eiti į priekį, veržtis į šonus, ką nors pakeliui uostyti, šeimininkas ramiai ir tvirtai trūkeli pavadėliu, pakoreguodamas jo elgseną ir grąžindamas jį į ramaus paklusnuo būseną. Jei sunkiai sekasi šunį suvaldyti, jis pasodinamas šalia savęs, sulaukiama, kol jis vėl pilnai nusiramins, kad žmogus vėl pasijustų tvirtai ir kontroliuojantis situaciją ir tik tada pradedama eiti iš naujo. Jeigu šeiminininkas elgiasi ramiai, tvirtai, užtikrintai, visiškai pasitiki savo jėgomis ir kaskart pakoreguoja šuns elgesį (kuo anksčiau - tuo geriau, t.y., nereikia laukti, kol šuns veiksmas įsibėgės - daug lengviau jį pakoreguoti pačioje užuomazgoje), šuo tikrai pasiduos stipraus vado įtakai. Ir tokie paisvaikščiojimai, kai žmogus veda šunį, o jis paklusniai eina su šeiminnku, turi trukti pakankamai ilgai (normaliai - mažiausiai pusvalandį, o geriau - daugiau). Tada šuo įeis į ritmą ir nustos reaguoti į pašalinius dirgiklius.

Atrodo paprasta. Taip ir yra, bet yra dvi labai svarbios aplinkybės. Pirma, pats žmogus turi neskubėti, nesinervuoti, o elgtis ramiai ir tvirtai. Todėl jei negalite tam skirti pakankamai laiko, ir skubėsite viską atlikti kuo greičiau, nes reikės kur nors eiti ar pan., pradėsite nerimauti, nervuotis ir nieko neišeis, nes šuo tuoj pat pajus jūsų įtampą ir nervingumą, taip kad būsite pasmerkti pralaimėjimui. Pradėkite tai daryti tada, kai turite daug laiko ir niekur neskubate. Taip nereikės be reikalo nervintis, ir viskas pavyks daug greičiau. Ir antra, norint priversti paklusti stiprų, ypač daug energijos turintį šunį, yra ne taip paprasta (ypač jei šeimininkas iš prigimtie nėra labai stiprus ir energingas). Ir šitą probemą galima labai gražiai išspręsti natūraliai - prieš pradėdami bet kokį drausmės mokymą, stipriam ir aktyviam, o ypač dominuoti linkusiam šuniui duokite išsikrauti - t.y., gerą fizinį krūvį (labai gerai yra pabėgioti su šuniu, ar važiuoti kartu dviračiu ar pan.). Iškrovęs savo energiją, šuo bus daug ramesnis ir natūraliai labiau llinkęs paklusti. Šiuos principus reikia naudoti ir bet kurioje kitoje situacijoje, kai reikia pasiekti pageidaujamo šuns elgesio.

Jeigu žmogus išmoks visose situacijose su šuniu elgtis kaip ramus, tvirtas ir užtikrintas vadas, drausminimo priemonių reikės minimalių, ypač mažam šuniukui. Pirmiausiai, daugelį nepageidaujamų šuns veiksmų pakoreguoti galima labai paprastai - griežtai ištariant "fu", "ššš", "baik" ar pan. - žodis ar net garsas nesvarbu, svarbu, kad jis visą laiką būtų toks pats ir ištariamas tvirtai, neprašant šuns vienaip ar kitaip pasielgti, o įsakant, ir ženklais (ar žodžiu) priverčiant šunį paklusti (t.y., atsisėsti). Ar drausminimo komanda ar garsas suveikė ir šuo pilnai pakluso, pamatysite iš šuns laikysenos - jis turi demonstruoti ramų paklusnumą, o ne atrodyti budrus ir pasiruošęs tuoj pat grįžti prie veiksmo, kurį jūs sustabdėte. Jei šuo pakluso nepilnai - nieko baisaus, taip pat tvirtai dar kartą jį sudrausminate. Dar nepavyko - ir vėl. Svarbu neprarasti savitvardos ir pilnai pasitikėti savo jėgomis. Jausdamas tvirtą vado nusistatymą, šuo tikrai paklus. Dabar svarbiausia - po sudrausminimo, kai šuo paklūsta, jokiu būdu nereikia jo girti ir skatinti. Sudrausminot, šuo pakluso ir toliau ramiai darot tai, ką darėt iki šuns sudrausminimo.

Jeigu šuo bando rodyti dominavimą ir ypač agresiją (nesvarbu, prieš šeimininką, kitus žmones, šunis ar kits gyvūnus) ir sunkiai sekasi jį sudrausminti prieš tai aprašytu būdu, reikia panauditi labiau fizinį drausminimo būdą. Mažus šuniukus galima paimti už pakarpos ir papurtyti (taip juos drausmina kalė, ir toks būdas jiems yra puikiai suprantamas). Didesnį ir stipresnį šunį reikia, nepraranant ramybės ir tvirtumo parversti ant šono, prispausti šuns galvą prie žemės ir taip pat ramiai ir tvirtai laikyti tol, kol šuo pasiduos ir nusiramins. Kai įsitikinsite, kad šuo pilnai nusiramino, taip pat ramiai jį paleidžiate. Ir viskas. Nereikės jokių smaugimų, jokių daužymų per snukį, jokių moralų, barimo, pykčio priepuolių ir didelės jėgos - nustebsite, kiek nedaug jėgos reikia šuns galvai prispausti prie žemės ir laikyti, jeigu elgsitės ramiai ir tvirtai .

Per kelis pasispardymus pribaigiau šitą dalį Reiškia, liko dar gabalas rytojui.

[Papooga]

paskutinė dalis apie šunų auklėjimą - šįkart

aut. Sailor

Atrodo, kas čia galėtų būti sudėtingo - tik labai mylėk savo šuniuką, ir viskas bus gerai. Meile ir švelnumu pasieksi viską, todėl meilės per daug nebus. Deja, ši plačiai paplitusi nuomonė yra klaidinga. Ne laiku rodoma meilė ir švelnumas daugeliui šunų duos daugiau žalos, negu naudos. Ryškiausias to pavyzdys - bobučių šuniukai, gaunantys viską, ko tik nori, daug daug meilės ir švelnumo, jokių ribų ir taisyklių, todėl vyniojantys bobutes aplink savo uodegas ir dažnai puolantys kitus šunis, prabėgančius žmones, pravažiuojančius dviratininkus, mašinas ir pan.

Meilės ir švelnumo nori kiekviena gyva būtybė. O žmogus nuo kitų gyvūnų skiriasi tuo, kad yra labai emocionalus, todėl emociniai ryšiai jam yra labai svarbūs. Todėl visai natūralu, kad nemaža dalis žmonių gyvūnams, yoač namie auginamiems, jaučia švelnius motiniškus (mažiau -tėviškus ) jausmus, siekdami kuo stipresnio emocinio ryšio, kuris yra toks svarbus žmogui. Deja, gyvūnai nuo žmonių skiriasi. Gyvūnams emociniai ryšiai nėra svarbiausi. Gyvūnams svarbiausias yra aiškus ir tvirtas vadovavimas. Nė viena gyvūnų rūšis, išskyrus žmogų, emociniais vadais neseka. Sekimas emociniais vadais, tokiais, kaip Motina Teresė, Mahatma Gandis, gyvūnų pasaulyje būtų neįmanomas. Gyvūnų pasaulyje Mahatma Gandis vienareikšnmiškai pralaimėtų Fideliui Kastro. Ir nieko blogo čia nėra - tiesiog veikia natūralūs gamtos dėsniai. Tai neretai galima matyti žmonių ir šunų santykiuose, Dažnai žmonės skundžiasi: aš taip myliu savo šunį, rūpinuosi juo, šeriu, duodu jam viską ko jis nori, o jis manęs neklauso, o klauso vyro (ar žmonos), kuris su juo praleidžia mažiau laiko ir (arba) yra griežtesnis. Nieko keisto čia nėra.

Būtent dėl žmonėms būdingo emocionalumo jie dažnai linkę gyvūnus sužmoginti. Namie laikomi gyvūnai neretai žmonėms atstoja vaikus. Deja, tokie santykiai, nors labai teigiamai veikia pačius žmones, kenkia gyvūnui. Visų pirma todėl, kad žmogus į gyvūną žiūri kaip į vaiką, kitą žmogų, pamiršdamas, kad gyvūnas (šiuo atveju - šuo) visų pirma yra gyvūnas; ir tenkina savo emocinius poreikius, visiškai neatsižveldgami į tai, ko pirmiausiai reikia gyvūnui, kad jis būtų laimingas. O šuniui pirmiausiai reikia fizinio krūvio, tada aiškaus vadovavimo su elgesio taisyklėmis, o tik tada švelnumo. Formulė labai paprasta - užuot kiekviename žingsnyje glostydami, šnekindami, girdami ir myluodami šunį, pirmiausiai duokite jam fizinio krūvio, paskui disciplinos (t.y., nustatykite elgesio taisykles, kurioms šuo turi paklusti), o tada jau rodykite jam savo meilę ir švelnumą, kiek tik norite. Šuniui toks eiliškumas bus puikiai suprantamas ir natūralus, nes gamtoje gaujose taip ir daroma, be to, jis supras, kad jūsų meilę ir švelnumą reikia užsitarnauti (paklusimu ir geru elgesiu).

Žmonėms labai sunku įsisąmoninti, kad šunys nėra žmonės, jie galvoja kitaip, negu žmonės. Šunys žmonėms dažnai yra "vaikai", ir jų šeimininkai bijo apie juos galvoti kaip apie šunis, o ne kaip apie vaikus, manydami, kad taip jie praras ryšį su savo šuniu, užuot jį stiprindami. Deja, realybė yra tokia, kad su šunimis elgdamiesi kaip su vaikais ir mylėdami juos taip, kaip vaikus, žmonės ne sustiprina savo ryšį su jais, o kaip tik jį praranda. Ir priešingai, suprantant šunis ir gerbiant juos kaip gyvūnus, atsiranda ir sustiprėja tas nuostabus ryšys tarp dviejų tokių skirtingų rūšių.

Didžioji dauguma žmonių išsivysčiusiose šalyse šunis ir jų poreikius suvokia visiškai atvirkščiai, negu iš tikrųjų yra. Kaip minėjau anksčiau, žmonės ir šunys pasaulį suvokia skirtingai. Skirtumai prasideda pačioje žmogaus ir šuns gyvenimo pradžioje, skiriasi ir pagrindiniai mūsų jutimai. Žmonės tiki tuo, ką mato, mažiau svarbi yra klausa, o dar mažiau - uoslė. Šunims - viskas kitaip. Šunys tiki tuo, ką užuodžia, mažiau svarbus bendravime jiems yra vaizdas, ir tik paskutinėje vietoje garsas. Šuniukai gimsta kurti ir akli, bet jau užuodžia motiną ir atpažįsta ją iš kvapo, tik po poros savaičių atsiveria jų akys, o tik dar po kelių dienų ausys. Todėl šunys bendrauja pirmiausiai užuosdami kvapus, paskui akimis, o tik galiausiai - balsu. Pagrindinis žmonių bendravimas - garsinis, ne žmonės turi kalbą. Todėl ir su šunimis žmonės daugiausiai bendrauja žodžiais - šnekindami juos arba šaukdami jiems komandas. O natūralus šunų bendravimas pirmiausiai vyksta apsiuostant, paskui apžiūrint, o tik tada (ir tai ne visada) garsais. Šitą eiliškumą jie išmoksta nuo pat pirmos savo gyvenimo dienos, nes gamtoje kalė (vilkė) pagimdo mažylius viena, atokiai nuo kitų gaujos narių, ir saugo juos, kurį laiką nieko neprileisdama. Mažyliai kurį pažįsta tik motiną, oloje turi ją susirasti pagal kvapą, vėliau vaizdą. Bet nuo pat pirmos dienos jie jaučia motinos ramybę ir tvirtumą - tai jiems suteiia saugumo jausmą. Paaugę jie susipažįsta su kitais gaujos nariais, bet irgi pirmiausiai pagal kvapus, vaizdus, o tik vėliau garsus.

Žmonių pasaulyje viskas kitaip. Gimstant vaikui, ligoninėje motiną supa daktarai ir seselės, vaiko tėvas, paskui pasirodo kiti giminaičiai ir draugai, ir visi yra susijaudinę, garsiai aikčioja, sveikina, ir kitaip rodo savo džiaugsmą, pirmiausiai garsais ir žodžiais. Lygiai taip pat, dažniausiai pirma garsais ir kalba, žmonės bendrauja susitikę. Žmonėms tai normalu, gražu ir primtina, bet reikia atsiminti, kad šunų pasaulyje viskas vyksta kitaip ir šitai gerbti.

Kaip žmonės paprastai elgiasi, pamatę mažą šuniuką? Ogi meiliu balsu, dažniausiai aukštu tonu, sušunka "oi, koks mielas šunytis !!!! Ateik čia, meiluti !!!!", dažniausiai patys tori jo prieina, pasilenkia iki jo lygio ir ima jį glostyti. Šuniukas dar nespėjo nė suvokti, kas tas žmogus yra, o žmogus, parodęs, kad pats yra susijaudinęs ir skleisdamas susijaudinimo garsus jau rodo jam savo meilę ir švelnumą. Šunų pasaulyje viskas yra kitaip. Šunys niekad nesiartina vieni prie kitų iš priekio, žiūrėdami tiesiai į akis, nes tai reiškia psichologinę dvikovą. Jie prieina vienas prie kito iš šono, nežiūrėdami vienas kitam į akis, tada gerai apuosto vienas kitą, taip gaudami informaciją. Dar du svarbūs aspektai - vadai prie kitų neina, žemesni hierarchijoje prieina prie vadų. Be to, vadai visada yra ramūs ir užtikrinti. Taip kad tokiu elgesiu, sveikindamasis su šuniuku, žmogus jam aiškiai pademonstruoja, kad jis yra emociškai susijaudinęs (= nestabilus), nežino ritualo eiliškumo - žodžiu, neturi nė vieno tvirto ir ramaus vado požymio. Taip kad klaidingus pagrindus savo ir šuns santykiams žmonės paprastai padeda jau pirmojo susitikimo metu. Dar daugiau, taip jie elgiasi kasdien - grįžę iš kur nors namo, iš karto ima susijaudinę šūkauti "labas, mažuti, kaip aš tavęs pasiilgau, ar pasiilgai mamos?" , sukelia šuniukui susijaudinimą ir iš karto ima jį glostyti

Turint galvoje šunų etiketą , susitikimas su šuniu turėtų vykti taip. Pirmiausiai, prie šuns nereikia artintis iš viso, nežiūrėti į šunį, būti ramiu ir leiti šuniui pačiam parieiti. Šuo priėjęs pirmiausiai žmogų (kaip ir kitą šunį) apuostys. Reikia leisti jam tai daryti, ramiai stovint, nežiūrint jam į akis ir jo neliečiant. Kai šuo nuspręs, kad apie žmogų turi pakankamai indormacijos (kurią gauna iš kvapo), nueis į šoną. Ir tik tada, ka šuo vėl prieis ir pats inicijuos kontaktą, paliesdamas žmogų ar pasitrindamas į jį, galima jį paglostyti, bet atsiminkite, kad vadai visada ramūs - jie be reikalo nesusijaudina. Šitaip iš karto duosite šuniui suprasti, kad jūs - vadas, todėl toliau bendraujant su šuniu, kils mažiau nesusipratimų.

Galiausiai, apie pačią meilę ir švelnumą. Žmonės pasirenka šunis kaip savo meilės ir švelnumo objektą todėl, kad šunys patys yra švelnūs ir mylintys gyvūnai. Jie mėgsta, kad juos liestų, glostytų. Tai turi jiems diedelė reikšmę. Tačiau ne laiku parodyta meilė ir švelnumas šunims gali būti labai žalingi. Taip kad reikia žinoti, kada galima ir reikia šuniui rodyti savo meilę iš švelnumą, o kada ne.

Tinkamas laikas meilei ir švelnumui parodyti yra tada, kai šuo gavo fizinio kūvio ir paėdė. Tada, kai šuo elgiasi gerai. Kai šuo pakeitė savo elgesį iš nepageidaujamo į tinkamą. Tada, kai šuo yra ramaus paklusimo būsenoje Paz., šuo daro ką nors negero, paprastai susijaudinęs, jūs sudrausminate šunį. Šuo paklūsta, bet nepulkit jam iš karto rodyti švelnumo - įsitikinkite, kad jis nusiramino ir demonstruoja ramų paklusimą. Tokioje būsenoje galite jį glostyti, šnekinti, girti, skatinti. Rodydami savo meilę ir švelnumą, mes skatiname tą šuns būseną, kurioje jis tuo metu yra. Todėl negalima to daryti, kai šuo rodo agresiją, elgiasi netinkamai, reikalauja žmogaus dėmesio ir švelnumo, yra be reikalo susijaudinęs, išsigandęs, ir pan. Didžiausią klaidą žmonės daro švelniai ramindami šunį (glostydami ir guosdami), kai jis ko nors bijo, nori kur nors bėgti, labai nori kokio nors daikto ir pan., nes šitaip tik skatina tokias šuns būsenas ir reakcijas. Meilė ir švelnumas, parodyti tinkamu laiku, skatins norimą šuns elgseną ir atneš abipusį pasitenkinimą, supratimą ir malonumą, sustiprindamas ryšį tarp šeimininko ir šuns.

bendrus straipsniukus baigiau. Pora pastabų, kadangi daugiausiai juos skaitys žmonės, auginantys mažus šuniukus. Pirma, augančiam šniukui fizinį krūvį reikia duoti atsargiai ir palaipsniui - t.y., jauniems augantiems šuniukams bėgioti vienodu tempu negalima. Dūkti ir bėgioti laisvai - taip, bet šuo pats turi keisti tempą, kai nori sustoti, pailsėti ir t.t. T.y., bėgioti su pavadėliu - negalima, vaikščioti su pavadėliu - galima. Ir antra, dar kartą pabrėžiu, čia ne dresūra - kai šuo mokomas dalykų, kurių šiaip natūraliai šunys nedaro. Čia šuns mokymas prisitaikyti prie gaujos taisyklių, kas yra natūralus dalykas. Taip kad tie, kas eis į dresūrą, atsiminkite, kad dresūroje komandų mokymui bus taikomi kitokie principai (ten šuo turi būti aktyvus, susidomėjęs maistu ir aktyviai skatinamas). Beje, kiek pastebėjau, beveik visi (tiksliau, aš kitokių ir nelabai mačiau) Lietuvos dresuotojai pasisako už ir taiko griežtesnes šunų drausminimo priemones - šuns smaugimą su smaugiamuoju antkakliu, daužymą per snukį ir t.t. Man tokie dalykai nepatinka, ir aš labai tikiuosi, kad iki to laiko, kol jūs su savo šunimis pradėsite dirbti su dresuotoju, būsite natūraliai įtvirtinę savo vadovaujantį statusą ir šunys jūsų klausys be tokių priemonių. Dresuotojų nuomonė (ne tik dėl bausmių, bet ir dėl auklėjimo metodų) nebūtinai sutaps su mano nuomone, nes jų darbo specifika kitokia.

[Papooga]

Aut. Sailor

Pasivaikščiojimo su šuniu ritualas – pats svarbiausias kasdieninis dalykas, suartinantis dvi skirtingas rūšis, leidžiantis tiek šuniui, tiek šeimininkui pasijusti viena komanda ir nustatantis šuns bei žmogaus santykius.

Žmonės savo šunis vedžioja įvairiai – vieni ilgiau, kiti trumpiau, vieni išleidžia šunį patį pabėgioti, kiti stovi venoje vietoje, kol jų augintinis dūksta su kitais šunimis, treti kantriai laukia, kol šuo baigs uostyti, ką aptikęs, dar kiti bando įkalbinėti nekreipiantį į juos dėmesio šunį eiti ten, kur reikia šeimininkui. Labai dažnas vaizdas, kai šuo, išvestas su pavadėliu, laigo į šonus, uostinėdamas pakrūmes ir tempia šeimininką ten, kur užsimano. Tačiau yra tik vienas teisingas pasivaikščiojimo su šuniu būdas – kai šuo klusniai, nesiblaškydamas į šonus ir nekreipdamas dėmesio į aplinkos dirgiklius, klusniai seka paskui šeimininką (t.y., šuo eina šalia šeimininko ar šiek tiek atsilikęs, bet ne priekyje). Jei manote, kad šuns elgesys ir tai, kur jis yra pasivaikščiojimo metu, jūsų santykiams su šuniu įtakos neturi – klystate. Turi, ir net labai didelės. Jei manote, kad jūsų šuo ir taip klusnus ir tai, kad jis pasivaikščiojimo metu eina priekyje jūsų, neturi reikšmės, - klystate. Psichologiškai šuniui ėjimas pirma šeimininko reiškia, kad tuo metu jis vadovauja šeimininkui. O tai, kad pasivaikščiojimo metu jis visada gali būti vedamas savo nosies ar kitų jutimų, reiškia, kad pasivaikščiojimas netenka savo pirminės prasmės – kiekvienai šunų (vilkų) gaujai reikalingo drausmingo ir tikslingo judėjimo į priekį.

Jeigu manote, kad tvarkingą pasivaikščiojimą su šuniu sąlygoja tik gera dresūra – manote neteisingai. Jeigu jums teko matyti, kaip klajoja benamių šunų ar vilkų gauja, nesunku suprasti, kad jeigu gaujos tikslingo judėjimo (kai apeinama savo teritorija ar einama į medžioklę) metu kiekvienas gaujos narys šniukštinėtų pakrūmes ar žymėtų teritoriją, kada tik užsimano, gauja niekur nenueitų. Kai gauja juda iš vienos vietos į kitą, visi gaujos nariai klusniai seka paskui gaujos vadą be jokio susijaudinimo ir uostinėjimosi. Ir niekas jų už tai neskatina.

Ar įmanomas toks dalykas tarp žmonių ir šunų? Pilnai įmanomas. Jei jums teko kada matyti šunis, einančiais su benamiais ar kaimo šunį, kur nors lydintį savo šeimininką, reiškia, kad jūs savo akimis matėte, kaip atrodo idealus pasivaikščiojimas su šuniu. Abiejose situacijose šuo, kuris nėra ragavęs jokios dresūros, ramiai eina šiek tiek už šeimininko, nekreipdamas dėmesio į pravažiuojančias, mašinas, kates, šunis ar pan. Šeimininkui sustojus, sustoja ir šuo - be jokių konamdų, pagyrimų ir kąsnelių. Kai šeimininkas pajuda toliau, šuo seka paskui jį. Ir nieko stebuklingo čia nėra – tiesiog šuo natūraliai eina paskui gaujos vadą.

Kaip galima pasiekti tokį dalyką? Nepatikėsite, bet gana paprastai. Tereikia, kad šuo pajustų, jog jūs – vadas. Ir ne taip svarbu, ką jūs tuo metu darote, kokias komandas sakote šuniui – jeigu jūs nesielgsite taip, kaip elgiasi vadas, šuo jums nepaklus. Svarbiausias dalykas – ne tai, ką šeimininkas sako ar daro, bet tai – kaip jis tai daro ir kaip tuo metu jaučiasi. Gaujos vadas visada žino, ką daro, gaujos vadas visada yra stiprus (ne tiek fiziškai, kiek psihologiškai), tvirtas ir ramus. Šuo netruks pajusti sklindančią tvirtą ir ramią vado energiją, o jūs netruksite pamatyti savo tvirto ir ramaus vadovavimo rezultatus.

Pati svarbiausia pasivaikščiojimo su šuniu ritualo dalis yra jo pradžia, netgi laikas prieš pradedant pasivaikščiojimą. Tai, kaip jūs pradedate pasivaikščiojimą, duoda toną visam pasivaikščiojimui. Todėl pasistenkite šitam dalykui skirti visą savo dėmesį ir kiekvieną pasivaikščiojimą su šuniu pradėti teisingai. Idealus laikas pasivaikščiojimui yra tada, kai jūs neskubate. Pasistenkite paskirti tam bent valandą. Pasivaikščiojimas turi būti malonus dalykas tiek jums, tiek jūsų šuniui, o ne tiesiog greitas šuns išvedimas laukan, prieš jums imantis įprastų dienos darbų. Jeigu skubėsite, norėsite viską kuos greičiau atlikti, jausite įtampą, nerimą, būsite nekantrus, o šuo iškart pajus, kaip jūs tuo metu jaučiatės ir visi jūsų geri ketinimai nueis perniek. Toks skubotas pasivaikščiojimas, užuot sustiprinęs jūsų ryšį su šuniu, tik jį susilpnins.

Geriausias laikas pasivaikščiojimui – rytas ir diena. Labai svarbu, kad šuo būtų pavedžiojamas ryte, kad išnaudotų per naktį susikaupusią energiją. Tada dienos metu jis ilsėsis ir ramiai lauks iš darbo grįžtančio šeimininko.

Labai svarbu, kad jūs pasivaikščiojimo ritualą suprastumėt gaujos lyderio akimis. Gaujos lyderis turi misiją, ketinimą, tikslą – būtent todėl šunys žino, kad reikia sekti paskui jį. Niekada nepradėkite pasivaikščiojimo susijaudinimu!!!! Dažnai šuns susijaudinimą sukelia jau vien paimamas į ranką pavadėlis. Nekvieskite šuns susijaudinusiu balsu, neleiskite jam šokinėti ar kitaip rodyti savo susijaudinimą. Išėjęs laukan, susijaudinęs šuo bus lengvai sudirginamas, nekreips dėmesio į šeimininką ir skubės pasinerti į aplinkos kvapys, garsus ir vaizdus. Tiesiog sulaukite, kol šuo nusiramins (jei šuo elgsis labai isteriškai, galite jį nuraminti ženklais ar drausmininčiu garsu) ir be jokių žodžių ramiai prisekite pavadėlį. Prieš pradėdami pasivaikščiojimą, patys nusiraminkite ir atsipalaiduokite. Jei būsite įsitempęs ar nerimausite, nesitikėkite, kad jūsų šuo nusiramins. Neskubėkite išeiti. Įsitikinkite, kad šuo vis dar ramus ir yra ramiai paklūstančiojo pozoje. Jeigu taip – atidarykite duris. Ar jūsų šuo vis dar ramus ir paklūstantis? Jei ne, palaukite, kol jis vėl nusiramins. Tik tada ženkite pro duris ir leiskite šuniui suprasti, kad jis turi sekti paskuii jus. Neleiskite jam pro duris išbėgti pirmam. Išėję pro duris, ženklais ar pavadėlio timptelėjimu liepkit šuniui atsitūpti, atsipalaiduoti ir ramiai palaukti, kol jūs užrakinsite duris. Ką bedarytumėte, neskubėkite. Prieš žengdami kitą žingsį, įsitikinkite, kad šuo ramiai jums paklūsta.

Jeigu šuo bijo pavadėlio ir jį pamatęs, ima jaustis nesmagiai, pabandykite nanaudoti jokio garso, tačiau patraukite visus baldus, už kurių jūsų šuo bando slėptis. Tada kantriai palaukite, kol šuo prieis prie jūsų ir tik tada prisekite pavadį. Jei manot, kad tai padės, galit paskatinti šunį skanėstu. Šiuo atveju svarbiausia viską daryti lėtai, neskubant, rodant didžiausią ramumą ir tvirtumą. Toks šuo paprastai neskuba eiti laukan. Truputį pavedžiokite šunį po kambarius, kad šuo pradėtų ramiai ir klusniai sekti paskui jus, tada lėtai eikite prie durų ir jas atidarykite. Prieš išeidami ir uždarydami duris palaukite, kol šuo bus ramus ir pasirengęs klausyti. Jei šuo bando išvengti ėjimo laukan, prieš ką nors darydami, palaukite, kol jis visiškai nusiramins. Taip darydami jūs niekada neskatinsite nestabilumo ir šuns baimės. Jeigu jūs atidarote duris, kai šuo psichologiškai nėra stabilioje būsenoje, skatinate nestabilų elgesį.


Vaikščiodami su šuniu veskitės jį šalia savęs ar už savęs, bet ne priekyje. Jeigu pasivaikščiojimo metu jums visą laiką traukia iš rankų pavadį besiveržiantis šuo, jūs niekada nesatę patyrę tikrojo malonumo ir ryšio, kuris atsiranda taisyklingai vežiojant šunį - kai šuo (arba du ar daugiau šunų) eina prie pat jūsų, ir šuns energija bei judesiai būna visiškai suderinti su jūsų. Kai jums pavyks viską padaryti teisingai, jūs pasijusite nuostabiai ir niekada nenorėsite grįžti prie senojo pasivaikščiojimo būdo.

Kad lengviau būtų vadovauti šuniui pasivaikščiojimo metu, teisingai naudokite antkaklį ir pavadėlį. Pavadėlį pasivaikščiojimui naudokite kuo trumpesnį, dar šuo būtų visiškai prie pat jūsų, o antkaklį uždėkite kuo aukščiau ant šuns kaklo – prie pat ausų (jegu matėte šunis parodose, tai būtent toje vietoje būna uždėtas antkaklis šunims), nes tai yra silpniausia šuns kaklo vieta, ir šitaip vedamą šunį daug lengviau valdyti. O ta šuns kaklo vieta, ant kurios visi tradiciškai deda antkaklius, yra pati stipriausia, todėl šitaip šuns pasipirešinimas būna stipriausias. Neįsitempkite, atsipalaiduokite. Pavadėlį rankoje laikykite tvirtai, bet be įtampos, lyg laikytumėte rankinę.

Pradėkite eiti. Jei šuo bandys veržtis į priekį ar uostyti sau po kojomis, timptelėkite pavadį, priversdami šunį jums paklusti – šuns paklusimą parodys jo ausų, uodegos padėtis, kvėpavimas, žvilgsnis. Niekada nesistenkite spartinti žingsnio, bandydami susilyginti su šuniu ar jį pralenkti – tai šuo turi prisitaikyti prie jūsų ritmo. Jeigu pajuntate, kad šuo ima vadovauti pasivaikščiojimui ) t.y., daryti tai, ko jis to metu nori), nesijaudinkite, o ramiai sustokite, tvirtu pavadėlio timptelėjimu priverskite šunį atsitūpti šalia savęs, sulaukite, kol šuo vėl ims demonstruoti ramų paklusimą ir vėl pasijutę patogiai ir valdantys situaciją, tęskite pasivaikščiojimą. Po kiekvienos korekcijos atsipalaiduokite – jūsų ramybė ir atsipalaidavimas skatins jūsų šunį atsipalaiduoti.

Kai šuo kurį laiką eina gražiai ir klusniai greta jūsų, galite leisti jam atlikti savo reikalus, pauostinėti, patyrinėti teritoriją. Paskui vėl ateina laikas drauge judėti pirmyn. Pats sunkiausais dalykas šeimininkui tokio keliavimo metu yra neleisti šuniui uostyti žemės, žvalgytis aplinkui ar būti blaškomam aplink lojančių šunų ar kelyje pasitaikančių kačių. Tokiais savo veiksmais jūs sakote šuniui: "Aš esu gaujos vadas – pratinkis sekti paskui mane." Po kokių dvidešimties minučių sėkimingo, tvarkingo judėjimo kartu, jūs galite vėl paskatinti šunį už tinkamą elgesį, keletą minučių leisdami jam eiti priešakyje ir uostinėti žemę. Tokio “atlygio” laikas turi būti trumpesnis nei tvarkingo ėjimo pirmyn laikas, jeigu jūs tikrai norite savo šuniui būti visų pirma vadas. Kiekvieną kartą, kai šuo išsiveržia priekin ar nubėga į šoną be jūsų leidimo, skatina jį tikėti, kad pasivaikščiojimui vadovauja jis.

Jei norite, kad pasivaikščiojimo metu jūsų šuo pabendrautų su kitu šuniu, niekada nebandykite susitikti su šuniu, kuris nėra ramiai nusiteikęs, kaip jūsiškis. Neeksperimentuokite. Jei kitas šuo yra susijaudinęs, negerai suleisti šunis kartu. Jei norite, kad sutiktas šuo taptų jūsų šuns žaidimų draugu, pirmiausiai pasivaikščiokite kartu kaip viena gauja, o tik po to leiskite jiems žaisti tarpusavyje.

Stenkitės įvairinti savo pasivaikščiojimų maršrutą. Šunims patinka rutina, tačiau jiems patinka ieškoti nuotykių. Naujų vietų tyrinėjimas, nauji vaizdai, nauji kvapai - tai dar vienas psichologinis iššūkis šunims, kuris jiems labai naudingas.

Kaip kiekvienas pasivaikščiojimas turi pradžią, taip jis turi turėti ir suplanuotą pabaigą. Kada jūs grįžtate iš pasivaikščiojimų? Ar tada, kai matote, kad jūsų šuo pakankamai pasimankštino, kai patenkinote fizinius ir psichologinius poreikius, ar vies dėlto tada, kai baigiasi lakas, kurį galite skirti šuniui vedžioti? Kasdieninio pasivaikščiojimo su šuniu laikas yra labai svarbus. Mažesnius ar mažesnio aktyvumo lygio šunis rekomenduojama vedžioti bent po 30- 45 minutes, visus kitus (išskyrus turinčius sveikatos sutrikimų šunis) – mažiausiai po 45 minutes. Jeigu uždedate šuniui kuprinėlę su svoriais (svoris turi sudaryti 10-20 % šuns kūno svorio) ar pasivaikščiojimo metu bėgiojate ar važiuojate dviračiu ar riedučiais) pasivaikščiojimui skirtas laikas gali būti trumpesnis. Šeimininkai greitai pastebi, po kiek laiko jų šunys pavargsta ir puikai gali pagal tai orientuotis, kada grįžti.

Grįždami namo vadovaukitės tais pačiais principais, kuriais vadovaujatės išeidami iš namų. Kai kurie šunų augintojai teisingai pradeda pasivaikščiojimą, bet grįždami namo viską sugadina. Jūs – gaujos vadas – turite atidaręs duris įeiti į savo teitoriją pirmas, tada jūs turite nuspręsti, ką šuo turi daryti prieš eidamas į kambarius. Turėkite planą, ką darysite grįžę namo. Iš anksto nuspręskite, kuo šuo turės būti užsiėmęs judviems grįžus namo. Galbūt tiesiog norėtumėte, kad šuo iš pradžių atsitūptų ar atsigultų tam tikroje vietoje ir ramiai palauktų, kol jūs nusivilksite striukę, nusiausite batus, o tada nusegsite jam antkaklį ir pavadį.

Jei viską darysite teisingai, pasivaikščiojimai su šuniu jums taps smagiausiu kasdieniniu ritualu.

[Papooga]

Aut. Sailor

O dabar žadėta informacija retriverininkams (tiks ir tiems, kurie spaniekius augina). Nors dabar labai dažnai auginami kaip paprasti kompanjonai ir šeimos numylėtiniai, retriveriai yra medžiokliniai šunys, t.y., darbinė veislė. Labai dažnai medžiokliniai šunys geriausią ryšį turi su šeimininkais, kurie yra medžiotojai, nors tie tikrai mažiau popina savo šunis, negu daugelis miestuose gyvenčių žmonių. Priežastis labai paprasta - medžiotojai šunį laiko šuniu, ir naudoja jį pagal paskirtį, be to, daug laiko praleidžia vaikščiodami su juo.

Žmonės prisijaukino šunis todėl, kad pamatė, jog juos galima panaudoti įvairiems darbams atlikti. Ir šunys labai mėgsta tuos darbus atlikti, mėgsta būti naudingi, mėgsta, kai jiems nurodoma, ką daryti. Dauguma šunų veislių buvo išvestos įvairiems darbams. Taip kad turint darbinės veislės šunį ir norint, kad jis būtų laimingas ir turėtų gerą ryšį su šeimininku, reikia sudaryti sąlygas patenkinti ne tik bendruosius šuns, kaip gyvūno ir rūšies, poreikius, bet ir specifinius veislės poreikius.

Taigi, retriverių savininkai, bendras paklusnumo mokymas yra gerai, bet pabandykite pasitreniruoti su savo šuniukais specializuotiems lauko bandymams, o jei gerai seksi, gal ir varžybose sudalyvauti Šunims tokia veikla turėtų patikti .

Dar vienas dalykas, kurį galėtumėte atlikti kartu su savo šunimis, tai bendri žaidimai, skirti medžiokliniams paukštšuniams. Aišku, prieš žaidimus būtinas aktyvus pasivaikščiojimas, kad aktyvūs paukštšuniai išnaudotų suskaupusią perteklinę energiją. Žaidimus galima žaisti savo kieme, parke ar miške. Galima duoti pauostyti šuniui daiktą su jam pažįstamu kvapu, paskui paslėpti tą daiktą ir liepti šuniui jo ieškoti, padedant ir nurodant, kuria kryptimi eiti. Šuo turi surasti tą daiktą ir nesugadindamas atešti šeimininkui. Skatinti šunį tik tada, kai jis atneša daiktą ir jį atiduoda. Galima žaisti panašų žaidimą "surask pasislėpusį šeimos narį". Šeimos nariai išsislapsto skirtingose vietose, tada tas, kas vadovauja žaidimui, duoda šuniui pauostyti pasislėpusiojo drabužį ar daiktą, o šuo turi surasti būtent tą šeimos narį, kurio kvapą uostė. Šitas žaidimas, kai šuo suranda pasislėpusį šeimos narį ar jam priklausantį daiktą, padeda stiprinti šuns ryšį su visais šeimos (gaujos) nariais. O kadangi visam šiam žaidimui vadovauja žmogus, šitai labai sustiprina to žmogaus kaip gaujos vado autoritetą šuns akyse.

Kadangi šie šunys paprastai mėgsta aportuoti, galima jiems mėtyti kamuoliuką, ar pagalį (sausumoje ar į vandenį, nes šie šunys mėgsta plaukioti), galima mėtyti skreidančią lėkštę. Bet prieš visus šiuos žaidimus būtinas aktyvus tvarkingas pasivaikščiojimas, kitaip žaidimai tik sukels susijaudinimą, vietoj to, kad jį panaikintų.

[Papooga]

Kaip pasirinkti šunį
aut. Sailor

Gustaute, jeigu reikia tik draugo, tai geriau paimkit šuniuką iš prieglaudos tikrai gerą darbą padarysit. Beje, laika šuo ne kiekvienam. Labai stiprus jo medžioklės instinktas ir labai daug veiklos toiam šuniui reikia. Beje, jeigu nuspręsite šuniuką pasirinkti iš pireglaudos, tai nesirinkit tik pagal išvaizdą arba tik pagal gražias akis. Būtinai pasižiūrėkit ir pasiklausinėkit apie šuniuko charakterį. Atsiminkit, kad judraim, aktyvian šuniui reikės daug veiklos - t.y.m, ilgų aktyvių pasivaikščiojimų su šeiminininkas (tai, kad turėsit nuosavą namą ir šuniukas galės lakstyti aplink palaidas, nieko nereiškia, šuniui to neužtenka).

Prieš nusprendžiant įsigyti šuniuką, pirmiausiai reikia gerai pagalvoti apie šio pasirinkimo priežastis. Dažnai žmonės nori šuns todėl, kad patiria emocinį nuosmukį. Arba todėl, kad jaučiasi labai labai vieniši ir nori sielos draugo. Dar dažniau tiesiog susižavima kurio nors tipo šunų išvaizda. Daugelis žmonių, pasiėmę šunis būtent dėl šių priežasčių, vėliau susiduria su didelėmis problemomis.

Prieš įsigyjant šunį, visų pirma reikia nuoširdžiai sau atsakyti į klausimą: koks mano energijos (aktyvumo) aktyvumo lygis, koks nusiteikimas ? Visiems šunims reikia žmogaus, kuris juos mylėtų. Bet jiems visų pirma reikia žmogaus, kuris galėtų būti tvirtu lyderiu, turėtų instinktyvų gaujos lyderio jausmą, šuniui pirmiausiai suteiktų pakankamai fizinės veiklos ir drausmės, ir tik po to (o prieš tai) rodytų meilę.

Pasirinkto šuns energijos (aktyvumo) lygis turėtų būti toks pats arba žemesnis, negu šeimininko, bet jokiu būdu ne aukštesnis. Imant šuniuką iš prieglaudos, reikia žinoti, kad nemažai šunų ten patenka jau turėdami vienokių ar kitokių elgsenos problemų. Tiesa, su tinkamos lyderystės pagalba 99 procentus iš jų galima visiškai reabilituoti. Bet žmogui reikia pasirinkti būtent tą šunį, kurio elgesį jis galės valdyti ir kurio energija bus tinkama jam. Šunį reikia pasirinkti, vadovaujantis protu; kad ir kokiom akutėm bežiūrėtų kitas šuo, reikia sugebėti atsispirti tam graudžiam žvilgsniui.

Atskirti, koks kurio prieglaudoje esančio šuns energijos lygis yra nelengva. Pavyzdžiui, šokinėjantis šuo nebūtinai yra hyperaktyvus – gal jam paprasčiausiai prisikaupė daug energijos būtant narve. Visi šunys, pakliuvę į prieglaudą, kokiu nors būdu (lojimu ar šokinėjimu) rodo , kad jie jaučiasi nemaloniai. Būtų neblogai, kad šunį iš pireglaudos padėtų pasirinkti žmogus, išmanantis gyvūnų elgseną ir psichologiją. Be to, toks žmogus, būtų mažiau veikiamas emocijų. Bet kokiu atveju būtinai reikėtų pasiteirauti prieglaudos darbuotuojų apie šuns, kurį galvojate imti, elgesį. Kaip tas šuo elgiasi lauke? Ką paprastai daro, kai pro jį praeina prieglaudos lankytojai ir jau jam pažįstami žmonės? Kaip elgiasi šėrimo metu? Kaip bendrauja su kitais šunimis? Jeigu įmanoma ir prieglaudos darbuotojai leidžia, patartina išsivesti norimą pasirinkti šunį į lauką bent trumpučiam pasivaikščiojimui. Tai turėtų padėti apsispręsti, imti tą šuniuką ar ne. Išėjus iš prieglaudos, ir pasivedus šuniuką kurėį laiką, nors šiek tiek bus nuslopinti prieglaudoje šunį valdę nemalonūs jausmai. Tada geriau matysis, koko temperamento šuo yra iš tikrųjų. Tai pat padės žmogui pajausti, pasirinktas šuo galės sukurti tvirtą ryšį su juo kaip su gaujos vadu.

Apsilankius prieglaudoje daugeliui suskausta širdį. Prieglaudoje akis į akį susitiksite su tais mielais gražiais padarėliais ir suprasite, kad kai kurie ten esantieji turės mirti (bus užmigdyti), jei niekas jų nepriglaus... Tačiau jeigu jūs paimsite šunį tiktai iš gailesčio, gyvūnui nuo to nepasidarys geriau, dažnai kaip tik blogiau. Paglavokite: ar norėtumėt, kad jums kažkas pasiūlytų darbą tik iš gailesčio jums, susitikinėtų su jumis tik iš gailesčio, ar galų gale vestų jus (ištekėtų už jūsų) iš gailesčio? Tada juk jaustumėtės silpni ir nesaugūs. Panašiai yra ir su šunimis. Ir pamąstykite apie tai: jeigu galų gale jūs, niekaip negalėdami suvaldyti šuns, kurį pasiėmėte iš gailesčio, atiduosite jį atgal, tikimybė, kad tas šuo greitai sutiks liūdną gyvenimo pabaigą, daug didesnė.

[Papooga]

Kaip visada dėkoti turime Sailor

Agresija nuo šuns veislės ar dydžio nepriklauso. Bet kurios veislės šuo gali tapti agresyvus, ir yra nemažai tai patvirtinančių atvejų, ir tokių rimtų, kad "neagresyvių veislių" šunys užmigdomi dėl agresijos. Daugiausiai tam turi įtakos neteisingas šeimininkų požiūris į šunį ir iš to išplaukiantis neteisingas elgimasis su juo (neturiu omeny žiauraus elgesio su gyvūnu).

Dabar pabandysiu viską paaiškinti nuo pat pradžių. Kaip jau minėjau, agresyvumą ir baimę turi visi gyvūnai (šiuo atveju - šunys). Agresyvumas reikalingas kovoje už būvį, kitaip gyvūnas neišgyventų. Baimė grėsmės akivaizdoje iššaukia reakcijas (sustingimą vietoje ar pabėgimą), kurios dažnai išgelbsti gyvūnams gyvybę. Normaliai gyvūno baimė ir agresyvumas turi būti subalansuotas. Jei tik svarstyklės ryškai persisveria į vieną ar į kitą pusę, atsiranda problemos.

Kova už būvį ir konkurencija reiškia dažnai kylančius konfliktus, kurių metu gyvūnai gali būti rimtai sužaloti ar net žūti. Socialiniai gyvūnai, gyvenantys grupėse ir dažnai kontaktuojantys tarpusavyje (tokie, kaip šunys) išvystė mechanizmus tokiems sužalojimams išvengti, nes tai nenaudinga jų išlikimui bei gerovei. Taip evoliucijos eigoje atsirado ritualizuota elgsena, susijusi su baime ir agresija, kurios metu išvengiama aršių konfliktų ir sužalojimų. Tai yra dominavimas (socialinė agresija) ir paklusimas (socialinė baimė), kurių demonstravimo metu gyvūnai išsiaiškina santykius taikiai.

Šunys, gyvendami gaujoje, nuo mažų dienų mokosi socialinės elgsenos – paklusimo dominavimui ir nustatytoms taisyklėms. To juos moko kiti gaujos nariai, pirmiausiai motina ir dominuojantis patinas (šuniukų tėvas), nustatydami taisykles ir hierarchiją. Lygiai taip pat šunys turi mokytis ir gyvendami su žmonėmis, tačiau žmonės turi suprasti ir išmanyti, ko šuniui ir jo normaliai elgsenai reikia. Bet kokį šuniuką nuo mažens auklėjant teisingai, jis neturės problemų nei dėl agresijos, nei dėl baimės (išskyrus patologiškus atvejus, kurių būna labai mažai). Bet kadangi žmonės dažnai su šunimis elgiasi ne taip, kaip reikia, šunų, turinčių elgsenos problemų (dažniausiai dėl agresijos) būna labai daug.

Šuniui, kaip gaujos gyvūnui, svarbiausias dalykas yra gerai veikianti gauja. Nuo to priklauso gaujos, o taip pat ir atskiro individo gerovė ir išgyvenimas. Gaujoje būtinai turi būti stiprus vadas, kuris nustato taisykles ir priima sprendimus už visą gaują. Tokiu vadu tampa labiausiai dominuojantis individas, kuris gaujoje visus santykius išsiaiškina taikiai ir be kraujo praliejimo, nes jis pasitiki savo jėgomis ir savo sprendimais. Visi kiti gaujos nariai jaučiasi saugūs, vadovaujami vado, leidžia jam daryti sprendimus, todėl jiems nėra reikalo veltis į agresyvius konfliktus. Jei gaujos nariai konfliktuoja tarpusayje, tai atliekama dominavimo-paklusimo ritualais, o jei konfliktas tampa per daug aršus, vadas juos drausmina.

Kol šuniukas auga su motina, jis gauna viską, ko jam reikia – aiškų vadą (motiną), kuris nustato taisykles ir moko paklusti bei priima sprendimus ir užtikrina šuniuko saugumą. Patekęs pas žmones, šuniukas tikisi to paties, tačiau šeimininkai, nors ir geriausių ir kilniausių paskatų vedami, bendraudami su šuniuku, vadovaujasi emocijomis ir jausmais, be to, sužmogina šunį, taip ne tik nesuteikdami jam reikalingo saugumo ir aiškios gaujos struktūros, bet ir užkrauna jam atsakomybę pačiam daryti sprendimus. Taip šuniukas, kuris iš prigimties yra dominuojantis, įgauna daug galių ir džiaugiasi, galėdamas visiems vadovauti, o tas, kuris linkęs paklusti ir jaučiasi nesaugiai, bus priverstas pats nuspręsti, kada jam gintis. O kadangi šuo yra plėšrūnas, naudojantis dantis tiek grobiui pagauti, tiek santykiams aiškintis, tiek dominuojantis, tiek nesaugus šuniukas, pamatęs, kad agresyvumas jam padeda vienoje ar kitoje situacijoje, netruks išmokti juo pasinaudoti panašiose situacijose, jeigu nesulauks drausminimo ir elgesio taisyklių. Dominuojantis šuo taps dominuojančiai agresyvus, nesaugus šuo – nervingai agresyvus. Ir jeigu mažo šuniuko agresijos pasireiškimai gali atrodyti juokingi ir pralinksminti, nereikia pamiršti, kad šuniukai greitai auga ir problema gali tapti rimta.

Situacijos, kurios gali sukelti šuns agresiją, yra pačios įvairiausios – kai žmogus ar kitas šuo pažeidžia šuns asmeninę erdvę (kurią turi kiekvienas gyvūnas, žmogus taip pat, ir kurią reikia gerbti), kai žmogaus kūno kalba ar mimika šuniui gali pasirodyti kaip dominavimo ar agresijos demonstravimas (pavyzdžiui, palinkimas į priekį ar pasilenkimas virš šuns, spoksojimas jam į akis, netgi kai kada šypsojimasis, rodant dantis), kai šuo žaidžia imtynių ar virvės traukimą ir labai susijaudina (tada ima naudoti dantis, ir greitai gali kilti rimtas konfliktas), kai šunį užpuola kitas šuo, kai šuo gina tai, kas „priklauso“ jam (maistą, žaislus, kitus gaujos narius). Svarbu žinoti, kad šuo viską suvokia kitaip, nei žmogus, ir stengtis suprasti šuns elgesį ir jo bendravimo būdą bei poreikius. Be to, reikia atsiminti vieną dalyką – šuo niekada neplanuoja savo veiksmų (šiuo atveju – agresijos ar baimės) iš anksto, šuo tik reaguoja į aplinkybes, priimdamas sprendimą, jeigu nėra gaujos vado, kuris turėtų priimti sprendimą už jį. Ir jeigu šeimininkas netinkamai sureaguoja į šuns agresijos ar baimės pasireiškimą, kitą kartą panašioje situacijoje šuo elgsis panašiai, o netrukus jam susiformuos įprotis agresyviai reaguoti.

Netinkamas sureagavimas į šuns agresijos pasireiškimus yra dėmesio nekreipimas, šuns raminimas žodžiais ir glostant, mušimas ar rėkimas ant šuns. Pirmais dviem atvejais šuo nuspręs, kad pasielgė teisingai, mušimas ar rėkimas darys šunį nervingesniu ir nepanaikins jo susijaudinimo. Be to, kai šuo parodo agresiją ar baimę vienoje ar kitoje situacijoje, kitą kartą panašioje situacijoje šeimininkas iš anksto jaudinasi, kad tai nepasikartotų, būna įsitempęs, nervingas, susikaustęs, kas kaip tik ir duoda šuniui ženklą tai pačiai baimingai ar agresyviai reakcijai. Taigi tokios žmogaus reakcijos ir veiksmai, užuot stabdę agresiją, priešingai, ją tik dar labiau sustiprins. Jeigu žmogus sugeba vadovauti šuniui ir jį valdyti, jis nebus įsitempęs jokiose situacijoje, o greitai, ramiai ir tvirtai sureaguos, nutraukdamas šuns agresyvią reakciją, drausmindamas jį, ir šuniui paklusus, vėl elgdamasis ramiai ir atsipalaidavusiai.

Be to, šuniukui augant, žmonės nejučia sudaro daug prielaidų jo agresijai susiformuoti. Bet kokia veikla, kurioje šuniukas naudoja dantis, potencialiai gali pasibaigti agresija. Jeigu šuo žaisdamas graužia ir drasko savo žaislus, jeigu žaidžia grumtynes su vaikais ar suaugusiais, jeigu jo mėgstamiausias žaidimas yra virvės, pavadėlio ar pan, traukimas, jeigu jam leidžiama pačiam pasirinkti miegojimo vietą ir ją ginti, o jo žaislai ir maistas yra jo, ir jam leidžiama juos valdyti, visa tai yra prielaidos agresijos pasireškimui vėlesniame laikotarpyje. Tai jokiu būdu nereiškia, kad ta agresija visais šais atvejais pasireikš – jeigu šeimininkai moka vadovauti šuniui, ir visada nustato elgesio taisykles, tai bet kuri elgsena bus valdoma, tačiau jei šeiminikai bus pasyvūs ar nesugebės užtikrinti savo vadovavimo, visa tai gali baigtis liūdnai.

Labai svarbu yra tai, kaip šuo ir šeimininkas elgiasi pasivaikščiojimo metu ar namuose. Jeigu šuniui leidžiama bėgti priekyje ar pačiam eiti, kur jis panori, šuniui paliekama galimybė pačiam spręsti, kaip, kur ir kada elgtis ir kaip reaguoti. Priekyje šeimininko einantis, o ypač lengvai susijaudinantis šuo, sutikęs kitą šunį, žmogų ar šiaip kokį pažįstamą ar nepažįstamą objektą, gali sureaguoti puldamas, gindamasis, ar bailiai sustingdamas ar sprukdamas. Jeigu nėra galimybės pasprukti (pvz., ant pavadėlio), šuo gali gintis, naudodamas agresiją. Ir šuns kaltinti negalima - jis arba elgiasi kaip gaujos vadas, arba jo akimis žiūrint, šeimininkas neužtikrina jo saugumo, todėl jam reikia gintis pačiam. Ramiai paklūstantis ir už šeimininko einantis šuo neturės poreikio agresijai ar baimei, nes pilnai pasitiki šeimininku - gaujos vadu, kuris kontroliuoja padėtį.

Kitas labai svarbus dalykas, sąlygojantis agresyvias ar baimingas šuns reakcijas, yra šuns energijos lygis. Daug energijos turintis šuo bus linkęs greitai susijaudinti, o susijaudinimo būklėje agresijos pasireiškimai daug dažnesni.

Išvengti agresijos nėra sudėtinga. Tereikia tik sugebėti tinkamai vadovauti šuniui ir suvaldyti šuns energiją. Jeigu žmogus šuniui bus tvirtu vadu, nustatančiu taisykles ir nurodančiu šuniui, ką daryti, šuo jį gerbs ir paklus taisyklėms. Todėl nuo pat pirmo momento, parsivežus šunį namo, reikia jam parodyti, kad šeimininkas yra patikimas vadas, nustatantis taisykles, pasakantis šuniui, kur ir kada būti, eiti, ką veikti ir pan., t.y., priimantis sprendimus ir užtikrinantis jo saugumą. Šuo namie turi turėti savo vietą miegojimui, kurią paskiria šeimininkas. Namai, baldai, šuns žaislai ar maistas priklauso šeimininkui, šuo tik gauna jais naudotis (užsitarnauja tinkamu elgesiu), šuo turi išmokti nusiraminti ir laukti, taip pat ramiai paklusti ir sekti šeimininką pasivaikščiojimų metu. Šuo, gerbiantis vadą ir su juo jausdamasis saugus, pašauktas visada atbėgs be jokio paskatinimo kąsneliu ar žaislu. Be to, pavojaus ar konflikto visada bus galima išvengti, jeigu šeimininkas kaip ramiai pasitikintis vadas eis priekyje, o šuo bus jam už nugaros. Šuns energiją galima valdyti, kasdien duodant jam tinkamą fizinį ir psichologinį krūvį ir kontroliuojant jo susijaudinimą bei žaidimus – tiek su žmonėmis, tiek su kitais šunimis.

Aišku, daug lengviau šuniuką iš pat pradžių auklėti teisingai, negu perauklėti jau suaugusį šunį, tačiau keistis niekada nevėlu. Tai pirmiausiai pasakytina apie šeimininką, nes esant tinkamam žmogaus nusiteikimui ir veiksmams, šuo lengvai prisitaiko prie naujų taisyklių ir pakeičia savo elgesį.

[sailor]

Plačiai paplitęs posakis, kad nėra blogų šunų, yra tik blogi šeimininkai, teisingas tik dalinai. Jeigu šeimininkas ignoruoja šuns poreikius , tada jis blogas šeimininkas savo šuniui. Bet jeigu jis, bendraudamas su savo keturkoju augintiniu, naudoja neteisingus signalus, jo negalima vadinti blogu šeimininku. Jam tiesiog reikia surasti bendrą kalbą su savo šuniu.

Žmonės dažnai linkę sužmoginti savo augintinius, suteikdami jiems žmogiškąsias savybes. Šunų savininkai, kalbėdami apie savo šunis, neretai naudoja tokius žmogiškus terminus, kaip pavydas, kaltė, išankstinis apgalvojimas ir pan. Šitai ne tik neturi jokio faktinio pagrindo, bet dažnai veda į nesusipratimus, interpretuojant šunų elgseną.

Žmonės yra vieninteliai gyvūnai Žemėje, bendravimui sukūrę ir išvystę sudėtingą ir abstrakčią žodinės kalbos sistemą. Tačiau bendravimas nebūtinai turi būti sudarytas iš žodžių bei jų junginių. Gyvūnų pasaulyje, kur žodžių nėra, bendravimas ne tik įmanomas, bet jis nuolat vyksta ir aiškiai perduoda informaciją. Žmonėms bendravimas ir kalba yra glaudžiai susiję tarpusavyje. Mes dažnai nepastebime informacijos, kuri siunčiama veido išraiškomis, kūno signalais ir prisilietimais (visa tai yra kūno kalba). Visos šios išraiškas kontroliuoja pasąmonė, todėl žmogus apie jas dažnai pats nenutuokia, bet pastabiam pašnekovui jos pabrėžia, patvirtina ar paneigia sakomus žodžius.

Šunys bendrauja tarpusavyje, naudodami visus savo jutimus. Regėjimas jiems vaidina labai svarbų vaidmenį, nes snukio išraiškos ir kūno padėtys yra vaizdiniai bendravimo signalai. Lojimas, urzgimas, kaukimas ir kitos garsinės išraiškos perduoda bendrą informaciją, tačiau būtent vaizdiniai signalai gyvūnų pasaulyje naudojami perduodant detalią informaciją apie jų norus, nenorus, ketinimus ir nuotaikas.

Šunys bendravimui daugiausiai naudoja savo kūno kalbą. Ypatingai svarbios kūno dalys informacijai perduoti yra galva ir joje esančios akys, dantys, lūpos, ausys, antakiai ir įvairios raukšlės, taip pat ir uodega. Kadangi šunys gerai supranta savo gentainių kūno kalbą, jie puikiai skaito ir žmonių kūno kalbą. Signalams jautrūs šunys, versdami žmogaus kūno kalbą į šunų kūno kalbą, tam tikrose situacijose gali sureaguoti visiškai kitaip, negu tikisi žmogus. Pavyzdžiui, žmogišką pasisveikinimą palinkstant į priekį su ištiesta ranka ir šypsena (rodant dantis) toks šuo gali suprasti kaip grėsmę ir dominavimą. Teisinga kūno kalba šuniui gali suteikti pasitikėjimo jausmą , o neteisinga – padaryti šunį nervingu.

Visi be išimties šunys labai puikiai seka ir reaguoja į menkiausius žmonių judesius ir mano, kad kiekvienas judesys ar veido išraiška turi prasmę. Žmonės dažniausiai nekreipia dėmesio į tai, ką jie daro su savo kūnu, nepastebi, kur yra jų rankos ar kad jie ką tik kilstelėjo galvą. Tažiau šunims kiekvienas judesys yra aiškus signalas, turintis didžiulį poveikį jų elgsenai ir reakcjoms.

Vsis mūsų bendravimo skirtumai išplaukia iš to, kad mes priklausome skirtingoms biologinėms rūšims. Žmonės, taip kad kaip gorilos, šimpanzės ir kitos bedžionės, priklauso primatams. Tarp šimpanzių, bonobų ir žmonių gestų yra daugybė stulbinančių panašumų - pavyzdžiui, visi jie savo draugiškumą vieni kitiems išreiškia bučiniais, glamonėmis, apkabinimais ir net laikymusi už rankų. Visos šios trys rūšys susijaudinusios ima kartoti garsus, norėdamos padaryti įspūdį kitiems naudoja aukštą toną ir didelį garsą, o supykusios mėto bei daužo rankomis visa, kas pasitaiko aplinkui. Toks elgesys turi nedidelį poveikį bendraujant su šunimis, kurie, nežiūrint kartais naudojamo lojimo ir urzgimo, daugiausiai bendrauja vizualiai, norėdami padaryti įspūdį kitiems greičiau nutyla, negu ima kelti triukšmą, ir stengiasi kuo tvirčiau stovėti ant kojų, taip kad jos negali būti naudojamos kitokiai veiklai.

Dar dažniau negu įprasttaisi "vertimo sunkumais" žmonės supainioja savo šunis ko nors juos mokindami - pavyzdžiui, kartoja žodžius nepriklausomai nuo to, ką daro šuo, nes taip susijaudinę elgiasi šimpanzės ir žmonės. Mes nekreipiame dėmesio į savo kūno siunčiamus signalus, visą jį sutelkdami į ilgiausius sakinius, skirtus savo šunims, kadangi mūsų rūšiai žodinė kalba yra labai svarbi. Mes be jokios priežasties keliame balsą ir supykę labai greitai imame švaistytis pavadėliu ar rankomis, nes tai yra natūralus primatų elgesys. Kai šunų dresuotojai sako, kad žmones dresuoti sunkiau, negu šunis, tai nereiškia, kad žmonės yra kvaili. Paprasčiausiai jie elgiasi taip, kaip jiems yra įgimta. Pakeisti įgimą savo elgesį ne taip lengva, ir kiekvienas, bendraudamas su šunimis, daro ir darys klaidas, tačiau pradėjus koncentruotis į tai, ką darome mes, bendravimas su šuniu tampa daug lengvesnis ir aiškesnis tiek šuniui, tiek žmogui.

Kitas svarbus dalykas yra tai, kad žmonės nesitengia ar nemoka skaityti šuns kūno kalbos. Nors dažnai sakoma, kad mūsų šunys myli mus besąlygiškai, taip nėra. Jeigu šuo myli ir dievina šeimininką, tai jokiu būdu nereiškia, kad kiekvieną minutę nori būti kartu su juo. Kiekvienas gyvas padaras turi savo nuotaikas, ketinimus, būsenas. Šuniui, kaip ir žmogui, yra laikas, kai jis nori bendrauti, ir yra laikas, kai jis nori pabūti vienas ar tiesiog pailsėti. Šitą jo norą irgi reikia gerbti, o šuo visada siunčia žmonėms vizualinius signalus apie savo nuotaikas ketinimus ir norus.

Daugelį konfliktų tarp žmonių ir šunų sukelia tai, kad vieni kitus supranta neteisingai. Dauguma šunų vadinami problemiškais todėl, kad šeimininkai neteisingai supranta jų elgseną arba todėl, kad jie neteisingai supranta šeimininkų elgesį. Iš to gali išplaukti nemalonios pasekmės, tokios kaip įkandimai ir panašiai.

Klasikinis nesusipratimo pavyzdys dažnai nutinka pasisveikinant, kai žmonės savo draugiškumą šunims rodo šypsodamiesi (o tai reiškia pražiotą burną ir rodomus dantis), žiūrėdami šuniui į akis ir ištiesdami ranką link šuns. Žmonėms tai reiškia susitaikymo gestą. Kažkada turėjęs kitokią prasmę (parodyti, kad žmogus neturi ginklo), šis elgesys tapo ritualizuotu – ištiesta ranka demonstruoja draugiškumą, Kai kurie šunys, ypač jautrūs ir bailūs, gali neteisingai suprasti šį gestą, kuris priklauso tik žmonėms. Šuo supranta situaciją tik iš savo pozicijos. Šypsena jam panaši į iššieptus dantis (grasinimą), o ištiestą ranką šuo supranta kaip jo asmeninės erdvės pažeidimą. Tokioje situacijoje šuo gali nuspręsti užimti gynybinę padėtį. Jei žmogus eis vis artyn prie šuns, šis, turėdamas galimybę, pabėgs, o jei tokios galimybės neturės, šuns baimė gali virsti agresija ir jis kąs.

Keistas dalykas - šeimininkai kasdien sužmogina savo šunis, aprūpindami juos lovomis, žaislais, rankšluosčiais, drabužiais, šukuosenomis ir t.t., bet kažkodėl neteikia jiems tokios pagarbos, kokią paprastai teikia nepažįstamiems žmonėms. Žmonės spokso šunims į akis, puola juos glostyti, šnekina (dažnai susijaudinę), eina prie jų artyn, stovi tiesiai prieš juos ir net bando juos apkabinti, nors niekas jų prieš tai nesupažindino. Kai susitinka du svetimi žmonės, jie pirmiausiai prisistato, mandagiai pasikalba ir susidaro įspūdį vienas apie kitą. Tada jie arba nenori bendrauti vienas su kitu ir nueina kas sau, arba nori bendrauti toliau, ir tik artimiau vienas kitą pažinę, leidžia tarpusavyje elgtis familiariau. Kitoks elgesys žmonių visuomenėje būtų nemandagus ir gali baigtis įvairiais konfliktais.

Kai susitinka du svetimi šunys, jie irgi turi savo mandagumo ir bendravimo etiketą. Mandagūs šunys niekad nesiartins vienas prie kito iš priekio, žiūrėdami vienas kitam į akis. Žiūrėjimas tiesiai į akis šunų kalba reiškia iššūkį, dominavimą, įtampą, kurie lengvai gali baigtis konfliktu. Jie prieina iš šono ir apuosto vienas kitą. Tik susirinkę visą informaciją, naudodami savo nosį ir akis, šunys nusprendžia, ar jie nori bendrauti, ar ne. Ir tik pradėjus jiems bendrauti daugiau, jų elgesys vienas kito atžvilgiu tampa familiaresnis.

Žmogaus susitikimas ir pasisveikinimas su šuniu, kurį šuo suprastų, turėtų atrodyti taip. Pirmiausiai reikia leisti šuniui pačiam prieiti prie žmogaus ir jį apuostyti, neliečiant šuns, nešnekinant ir nežiūrint jam į akis. Apuostymas gali tęstis nuo kelių sekundžių iki minutės, ir labai svarbu netrukdyti šuniui šio ritualo metu ir nepasitraukti. Kai šuo baigia uostinėti žmogų, jis pats duos ženklą, ką ketina daryti – ar pasitraukti, ar kovoti, ar ignoruoti ar draugiškai bendrauti. Norėdamas bendrauti šuo gali tiesiog švelniai pasitrinti į žmogų. Tai ženklas, gal žmogus jau gali glostyti šunį. Jei šuo nori žmogų ignoruoti, reikia jo norus gerbti ir suprasti. Kadangi dauguma žmonių iš nežinojimo laužo šunų etiketo taisykles, kai kurie šunys tampa baikštūs ar net agresyvūs.

Kitas įprastas nesusipratimas yra apkabinimas. Žmonės, kaip visi primatai, artimai glebėsčiuojasi. Naujagimiui primatui tai yra natūrali ir patogi bei saugi padėtis, nes jam gyvybiškai svarbu būti kuo arčiau motinos krūties. Šis gestas, primatologų vadinamas "pilvo pire pilvo kontaktu" išlieka ir suaugusiai beždionei ir reiškia susitaikymą , saugumą, pasitikėjimą ir draugiškumą. Šunims, kurių anatomija kitokia, nei beždžionių ir žmogaus, apsikabinimas turi kitokią prasmę ir yra susijęs arba su dominavimo demonstravimu, arba poravimusi. Kaip tik dėl skirtingo apkabinimo interpretavimo kyla daug problemų tarp vaikų ir šunų. Vaikai glebėsčiuoja šunis, rodydami jiems savo meilę ir švelnumą, bet šuo šį gestą gali suprasti kaip dominavimą bei agresiją ir staigiai sureaguoti, įspėdamas vaiką, neretai ir grybštelėjimu dantimis. Jei kur rasite žmonių, apkabinusių savo šunis, nuotraukas, atidžiau jas pastudijuokite, įsigilinkite į žmogaus veido ir šuns snukio išraiškas. Pamatysite, kad daugumoje atvejų laimingas tokioje nuotraukoje tik žmogus, o šuo dažniausiai rodo savo nepasitenkinimą, nesaugumą ir panašiai.

Daugelis šunų šeimininkų patiria didelį nusivylimą, nes nesvokia, kad šunys nesupranta to, ką mes jam sakome – jis tiek reaguoja į signalus (taip pat ir į garsinius signalus, kuriuos mes vadiname kalba). Norint išvengti nesusipratimų ir pilnai džiaugtis bendravimu su šunimis, būtina suprasti, kad šuns prigimties nepakeisi, šuo visada liks šuniu.

Kadangi bendravime vieno individo siunčiami signalai, keičia kito individo elgesį, žmonės turi atkreipti dėmesį į tai, kokius signalus jie siunčia šunims. Dažnai šuo sureaguoja į savo šeimininko siunčiamą signalą, nors šeimininkas visiškai neketino siųsti jokio signalo.

Apskritai, šunys labiau linkę reaguoti į vaizdinius signalus nei į garsinius. Tai būtų naudinga prisiminti dresuojant šunis. Dresūroje žmonės paprastai daugiausiai dėmesio skiria tai, ką jie sako, kokias komandas naudoja, o šunys pirmiausiai reaguoja į tai, ką žmogus tuo metu daro (t.y., pirmiausiai reaguoja į kūno kalbos siunčiamus signalus). Todėl dresuodamas šunį, žmogus pirmiausiai turi kreipti dėmesį į savo kūno kalbą ir išmokti valdyti savo kūno judesius, kad jo komandos nesiskirtų nuo kūno kalbos.

Stovėjimas ištiesus nugarą ir pakėlus, o ne nuleidus pečius gali turėti didžiulės įtakos tam, ar jūsų šuo atsisės, ar ne. Kūno svorio perkėlimas pirmyn arba atgal, net jei jis beveik nepastebimas žmogaus akiai, šuniui yra labai aiškus signalas – bailų benamį šunų jis gali paskatinti prieiti link jūsų arba bėgti nuo jūsų. Gilus kvėpavimas ar kvėpavino sulaikymas gali turėti įtakos tam, ar šunų kovos bus išvengta, ar ji kaip tik bus pradėta. Paprasčiausias apsisukimas ir judėjimas nuo šuns gali labai padidnti šansą, kad šaukiamas šuo ateis, nes šunims kryptį rodo kojos ir veidas. Palinkimas pirmyn ir ištiestos pirmyn rankos sustabdys judantį link jūsų šunį (net ir nežymus palinkimas pirmyn jautram šuniui gali reikšti “stop” signalą), kaip ir judėjimas link šuns. Norint, kad šuo eitų reikiama linkme arba liktų vietoje, reikia išmokti valdyti erdvę aplink šunį (panašiai kaip, valdydami erdvę aplink ganomus gyvūnus, dirba ganymo šunys). Paprasčiausiai reikia savo kūno judesiais užblokuoti tuos kelius, kuriais nenorite, kad šuo eitų, ir šuniui nieko kito neliks, kaip tik būti ten, kur jūs norite. Blokavimui gali užtenkti palinkimo į vieną ar kitą pusę, į priekį, gali prireikti žengti žingsnį link šuns ir pan. Svarbu stebėti šuns reakciją ir nustoti daryti blokuojamą judesį tuo momentu, kai šuo paklūsta (t.y., laiku nuimti spaudimą). Jeigu reikia nustumti šunį (pavyzdžiui, kai jis šokinėja ar lipa ant žmogaus), geriau tą daryti ne rankomis, o kūnu - šuo daug geriau tai supras.

Mokand šunį komandų, reikia pasirinkti kuo paprastesnius ir aiškesius žodžius, ir visada naudoti tik juos (be jokių variacijų, nes kitaip tik sukelsite sumaištį šuns galvoje). Komandos kartoti, kaip tai linkę daryti dauguma žmonių, jokiu būdu nereikia.

Visi žmonės, kurie dirba su gyvūnais, nepriklausomai nuo veiklos pobūdžio, šalies, kalbos, naudoja panašius garsinius signalus tam tikroms situacijoms (nors patys garsai ar žodžiai gali būti skirtingi). Taigi, bendra taisyklė yra naudoti trumpus, pasikartojančius garsus, kai norima skatinti gyvūno veiksmus, ir vieną garsą, kai norima, kad gyvūnas to veiksmo nedarytų. Pavyzdžiui, norint kad šaukiamas šuo ateitų arba bėgtų greičiau, reikia naudoti trumpus pasikartojančius garsus, kaip plojimą rankomis, caksėjimą liežuviu, ar trumpus pasikartojančius žodžius. Kai norima šunį pristabdyti ar apraminti, reikia naudoti vieną ilgą raminantį garsą. O kai norima sustabdyti judantį ar darantį nenorimą veiksmą šunį, reikia naudoti vieną trumpą ir staigų garsą (“ne”, “fu” “ei” ir pan.). Dar įtakos turi ir balso tonas. Šunims autoritetą reiškia žemas tonas (prisiminkite, kaip urzgia dominuojantis šuo ar vilkas, rodydamas kitiems savo autritetą), todėl šuo geriau klausys daugumos komandų, jei jos ištariamos ramiai ir žemesniu balsu. Bet skatinant šuns veiklą ir greitinant jo veiksmus, reikia aukštesio tono.

Žmonės ir šunys turi daugybę galimybių tarpusavio supratimui. Tiek šunys, tiek žmonės lengvai prisitaiko prie aplinkos, bendradarbiauja tarpusavyje ir su kitos rūšies individais. Abi šios rūšys yra žinduoliai, medžiotojai, socialiniai gyvūnai, naudoja „kalbą‘, yra agresyvūs ir naudoja bendravimo ritualus. Žmogaus ir šuns bendrabarbiavimas, prasidėjęs prieš tūkstančius metų, tęsiasi iki šiol. Būdami socialiniai gyvūnais ir medžiotojais, tiek šunys, tiek žmonės išvystė sudėtingas bendravimo sistemas. Geriausi ir sėkmingiausi yra ne tie, kurie pasirodo geriausiai, bet tie, kurie geriausiai supranta kitų judesius bei signalus ir atitinkamai siunčia atsakomuosius signalus. Išmokę suprasti vienas kito signalus, žmogus ir šuo bendradarbiauja labai sėkmingai. Tačiau nereikia manyti, kad geri žmogaus ir šuns santykiai atsiranda automatiškai. Nežiūrint visų mūsų panašumų, bendravimo skirtumai tarp šių rūšių yra didžiuliai ir galii turėti netgi fatališkų padarinių. Todėl žmogus, galėdamas analizuoti savo veiksmus, turi stengtis suprasti šunis ir elgtis taip, kad šių dviejų rūšių bendravimas ir bendradarbiavimas būtų kuo efektyvesnis.