Šunys

[sailor]

[Cunami]

[sailor]

[aukse]

[DaliaM]

[aukse]

[sailor]

[Papooga]

[sailor]

[aukse]

Aš tai labai retai kada išsivesdavau abu šunis kartu. Žinoma, būdavo kartais-tai padūkt kad smagiau būtų. Nes kadangi brolis su tuo pudeliu nelabai užsiiminėjo, tai jis nelabai ir paklusnus buvo. Ir dar begalo durnas šuo. Tai su saviške neturėdavau jokių problemų, o sužiūrėti 2 šunis jau būdavo sunkiau. Dar kai su antruojo ir paklusnumu problema.

Kas dėl grynai mano šuns, tai man labai nepatinka savo šunį patikėti kam nors. Net ir kitiem šeimos nariams. Šuo yra mano, ir aš nenoriu kad jį vedžiotų ar prižiūrėtų kas nors kitas. Tėvai šunį išvesdavo tik kritiniais atvejais-kai sirgdavau arba jei ilgiau nekrįždavau iš mokslų ar darbo. Ir tai iš pat pradžių kildavo kuriozų. Šuns šėrimo laikas būdavo pietums 15 val. Būdavo dienų kai manęs tokiu laiku nebūdavo namie. Tai kad nesutriktų režimas, paprašydavau mamos kad pašertų šunį. Tai grįžus iš paskaitų kartais net supykdavau. Būdavo grįžtu-pas šunį pilnas bliūdas ėdesio, o šuo alkanas. Pirmiausiai puldavosi su manim apsidžiaut, o paskiau jau apšokinėjęs ir atsidžiaugęs-bėgdavo tekinas ėst. O kartais net ir man pačiau tekdavo nuvest ją prie bliūdo ir liept ėst. Tai manydavau kad mama pamiršta šunį pašert laiku, įdeda maistą prieš man grįžtant, ir jis ten stovi dubeny. Tai sakydavau kam man tada prašyt. Galiu ir grįžus pašert. Motina neisindavosi kad pašeria šunį laiku, bet šuo neėda. Tai nenorėjau tikėt. Šuo apetitu nesiskundė-ir kad taip neėstų. Kol vieną kartą tikrai pačiai teko įsitikint kad taip ir yra. Ėda tik tada kai aš paduodu, o ne kas nors kitas. Tik gerokai įpusėjus jos gyvenimui priprato ėsti maistą jei paduodu ne aš. O iš pradžių tai begalo stebėdavausi.

Tiesą sakant savo šuns net vetui nepatikėčiau. Bet šia jau tiesiog neturiu kitos išeities. Nes pati suteikt vet. pagalbos nesugebėčiau, ir šuns gydymu užsiimt negaliu. Tai nieko nepadarysi.