Šunys
sailor » 2008.04.18 00:52
Va va, su ta savo nuomone ir prajuokinimu daug šunų šeimininkus ant savo kabliuko pakabina. O tada prasideda elgesio problemos ir pasiteisinimai: "tai juk šuo, jam tai patinka" 
Bet kuriame šuns amžiuje viską galima ištaisyti, tik svarbiausia turi būti šeimininko nuomonė, o ne šuns.
O čia Sailor laksto po laukus
Bet kuriame šuns amžiuje viską galima ištaisyti, tik svarbiausia turi būti šeimininko nuomonė, o ne šuns.
O čia Sailor laksto po laukus
-
sailor - Pranešimai: 22581
- Užsiregistravo: 2007.02.21 23:18
- Miestas: Kaimas Airijos vidury
- Augintiniai:
sailor » 2008.04.18 02:54
Žadėtas rašinėlis apie agresiją 
Agresija nuo šuns veislės ar dydžio nepriklauso. Bet kurios veislės šuo gali tapti agresyvus, ir yra nemažai tai patvirtinančių atvejų, ir tokių rimtų, kad "neagresyvių veislių" šunys užmigdomi dėl agresijos. Daugiausiai tam turi įtakos neteisingas šeimininkų požiūris į šunį ir iš to išplaukiantis neteisingas elgimasis su juo (neturiu omeny žiauraus elgesio su gyvūnu).
Dabar pabandysiu viską paaiškinti nuo pat pradžių. Kaip jau minėjau, agresyvumą ir baimę turi visi gyvūnai (šiuo atveju - šunys). Agresyvumas reikalingas kovoje už būvį, kitaip gyvūnas neišgyventų. Baimė grėsmės akivaizdoje iššaukia reakcijas (sustingimą vietoje ar pabėgimą), kurios dažnai išgelbsti gyvūnams gyvybę. Normaliai gyvūno baimė ir agresyvumas turi būti subalansuotas. Jei tik svarstyklės ryškai persisveria į vieną ar į kitą pusę, atsiranda problemos.
Kova už būvį ir konkurencija reiškia dažnai kylančius konfliktus, kurių metu gyvūnai gali būti rimtai sužaloti ar net žūti. Socialiniai gyvūnai, gyvenantys grupėse ir dažnai kontaktuojantys tarpusavyje (tokie, kaip šunys) išvystė mechanizmus tokiems sužalojimams išvengti, nes tai nenaudinga jų išlikimui bei gerovei. Taip evoliucijos eigoje atsirado ritualizuota elgsena, susijusi su baime ir agresija, kurios metu išvengiama aršių konfliktų ir sužalojimų. Tai yra dominavimas (socialinė agresija) ir paklusimas (socialinė baimė), kurių demonstravimo metu gyvūnai išsiaiškina santykius taikiai.
Šunys, gyvendami gaujoje, nuo mažų dienų mokosi socialinės elgsenos – paklusimo dominavimui ir nustatytoms taisyklėms. To juos moko kiti gaujos nariai, pirmiausiai motina ir dominuojantis patinas (šuniukų tėvas), nustatydami taisykles ir hierarchiją. Lygiai taip pat šunys turi mokytis ir gyvendami su žmonėmis, tačiau žmonės turi suprasti ir išmanyti, ko šuniui ir jo normaliai elgsenai reikia. Bet kokį šuniuką nuo mažens auklėjant teisingai, jis neturės problemų nei dėl agresijos, nei dėl baimės (išskyrus patologiškus atvejus, kurių būna labai mažai). Bet kadangi žmonės dažnai su šunimis elgiasi ne taip, kaip reikia, šunų, turinčių elgsenos problemų (dažniausiai dėl agresijos) būna labai daug.
Šuniui, kaip gaujos gyvūnui, svarbiausias dalykas yra gerai veikianti gauja. Nuo to priklauso gaujos, o taip pat ir atskiro individo gerovė ir išgyvenimas. Gaujoje būtinai turi būti stiprus vadas, kuris nustato taisykles ir priima sprendimus už visą gaują. Tokiu vadu tampa labiausiai dominuojantis individas, kuris gaujoje visus santykius išsiaiškina taikiai ir be kraujo praliejimo, nes jis pasitiki savo jėgomis ir savo sprendimais. Visi kiti gaujos nariai jaučiasi saugūs, vadovaujami vado, leidžia jam daryti sprendimus, todėl jiems nėra reikalo veltis į agresyvius konfliktus. Jei gaujos nariai konfliktuoja tarpusayje, tai atliekama dominavimo-paklusimo ritualais, o jei konfliktas tampa per daug aršus, vadas juos drausmina.
Kol šuniukas auga su motina, jis gauna viską, ko jam reikia – aiškų vadą (motiną), kuris nustato taisykles ir moko paklusti bei priima sprendimus ir užtikrina šuniuko saugumą. Patekęs pas žmones, šuniukas tikisi to paties, tačiau šeimininkai, nors ir geriausių ir kilniausių paskatų vedami, bendraudami su šuniuku, vadovaujasi emocijomis ir jausmais, be to, sužmogina šunį, taip ne tik nesuteikdami jam reikalingo saugumo ir aiškios gaujos struktūros, bet ir užkrauna jam atsakomybę pačiam daryti sprendimus. Taip šuniukas, kuris iš prigimties yra dominuojantis, įgauna daug galių ir džiaugiasi, galėdamas visiems vadovauti, o tas, kuris linkęs paklusti ir jaučiasi nesaugiai, bus priverstas pats nuspręsti, kada jam gintis. O kadangi šuo yra plėšrūnas, naudojantis dantis tiek grobiui pagauti, tiek santykiams aiškintis, tiek dominuojantis, tiek nesaugus šuniukas, pamatęs, kad agresyvumas jam padeda vienoje ar kitoje situacijoje, netruks išmokti juo pasinaudoti panašiose situacijose, jeigu nesulauks drausminimo ir elgesio taisyklių. Dominuojantis šuo taps dominuojančiai agresyvus, nesaugus šuo – nervingai agresyvus. Ir jeigu mažo šuniuko agresijos pasireiškimai gali atrodyti juokingi ir pralinksminti, nereikia pamiršti, kad šuniukai greitai auga ir problema gali tapti rimta.
Situacijos, kurios gali sukelti šuns agresiją, yra pačios įvairiausios – kai žmogus ar kitas šuo pažeidžia šuns asmeninę erdvę (kurią turi kiekvienas gyvūnas, žmogus taip pat, ir kurią reikia gerbti), kai žmogaus kūno kalba ar mimika šuniui gali pasirodyti kaip dominavimo ar agresijos demonstravimas (pavyzdžiui, palinkimas į priekį ar pasilenkimas virš šuns, spoksojimas jam į akis, netgi kai kada šypsojimasis, rodant dantis), kai šuo žaidžia imtynių ar virvės traukimą ir labai susijaudina (tada ima naudoti dantis, ir greitai gali kilti rimtas konfliktas), kai šunį užpuola kitas šuo, kai šuo gina tai, kas „priklauso“ jam (maistą, žaislus, kitus gaujos narius). Svarbu žinoti, kad šuo viską suvokia kitaip, nei žmogus, ir stengtis suprasti šuns elgesį ir jo bendravimo būdą bei poreikius. Be to, reikia atsiminti vieną dalyką – šuo niekada neplanuoja savo veiksmų (šiuo atveju – agresijos ar baimės) iš anksto, šuo tik reaguoja į aplinkybes, priimdamas sprendimą, jeigu nėra gaujos vado, kuris turėtų priimti sprendimą už jį. Ir jeigu šeimininkas netinkamai sureaguoja į šuns agresijos ar baimės pasireiškimą, kitą kartą panašioje situacijoje šuo elgsis panašiai, o netrukus jam susiformuos įprotis agresyviai reaguoti.
Netinkamas sureagavimas į šuns agresijos pasireiškimus yra dėmesio nekreipimas, šuns raminimas žodžiais ir glostant, mušimas ar rėkimas ant šuns. Pirmais dviem atvejais šuo nuspręs, kad pasielgė teisingai, mušimas ar rėkimas darys šunį nervingesniu ir nepanaikins jo susijaudinimo. Be to, kai šuo parodo agresiją ar baimę vienoje ar kitoje situacijoje, kitą kartą panašioje situacijoje šeimininkas iš anksto jaudinasi, kad tai nepasikartotų, būna įsitempęs, nervingas, susikaustęs, kas kaip tik ir duoda šuniui ženklą tai pačiai baimingai ar agresyviai reakcijai. Taigi tokios žmogaus reakcijos ir veiksmai, užuot stabdę agresiją, priešingai, ją tik dar labiau sustiprins. Jeigu žmogus sugeba vadovauti šuniui ir jį valdyti, jis nebus įsitempęs jokiose situacijoje, o greitai, ramiai ir tvirtai sureaguos, nutraukdamas šuns agresyvią reakciją, drausmindamas jį, ir šuniui paklusus, vėl elgdamasis ramiai ir atsipalaidavusiai.
Be to, šuniukui augant, žmonės nejučia sudaro daug prielaidų jo agresijai susiformuoti. Bet kokia veikla, kurioje šuniukas naudoja dantis, potencialiai gali pasibaigti agresija. Jeigu šuo žaisdamas graužia ir drasko savo žaislus, jeigu žaidžia grumtynes su vaikais ar suaugusiais, jeigu jo mėgstamiausias žaidimas yra virvės, pavadėlio ar pan, traukimas, jeigu jam leidžiama pačiam pasirinkti miegojimo vietą ir ją ginti, o jo žaislai ir maistas yra jo, ir jam leidžiama juos valdyti, visa tai yra prielaidos agresijos pasireškimui vėlesniame laikotarpyje. Tai jokiu būdu nereiškia, kad ta agresija visais šais atvejais pasireikš – jeigu šeimininkai moka vadovauti šuniui, ir visada nustato elgesio taisykles, tai bet kuri elgsena bus valdoma, tačiau jei šeiminikai bus pasyvūs ar nesugebės užtikrinti savo vadovavimo, visa tai gali baigtis liūdnai.
Labai svarbu yra tai, kaip šuo ir šeimininkas elgiasi pasivaikščiojimo metu ar namuose. Jeigu šuniui leidžiama bėgti priekyje ar pačiam eiti, kur jis panori, šuniui paliekama galimybė pačiam spręsti, kaip, kur ir kada elgtis ir kaip reaguoti. Priekyje šeimininko einantis, o ypač lengvai susijaudinantis šuo, sutikęs kitą šunį, žmogų ar šiaip kokį pažįstamą ar nepažįstamą objektą, gali sureaguoti puldamas, gindamasis, ar bailiai sustingdamas ar sprukdamas. Jeigu nėra galimybės pasprukti (pvz., ant pavadėlio), šuo gali gintis, naudodamas agresiją. Ir šuns kaltinti negalima - jis arba elgiasi kaip gaujos vadas, arba jo akimis žiūrint, šeimininkas neužtikrina jo saugumo, todėl jam reikia gintis pačiam. Ramiai paklūstantis ir už šeimininko einantis šuo neturės poreikio agresijai ar baimei, nes pilnai pasitiki šeimininku - gaujos vadu, kuris kontroliuoja padėtį.
Kitas labai svarbus dalykas, sąlygojantis agresyvias ar baimingas šuns reakcijas, yra šuns energijos lygis. Daug energijos turintis šuo bus linkęs greitai susijaudinti, o susijaudinimo būklėje agresijos pasireiškimai daug dažnesni.
Išvengti agresijos nėra sudėtinga. Tereikia tik sugebėti tinkamai vadovauti šuniui ir suvaldyti šuns energiją. Jeigu žmogus šuniui bus tvirtu vadu, nustatančiu taisykles ir nurodančiu šuniui, ką daryti, šuo jį gerbs ir paklus taisyklėms. Todėl nuo pat pirmo momento, parsivežus šunį namo, reikia jam parodyti, kad šeimininkas yra patikimas vadas, nustatantis taisykles, pasakantis šuniui, kur ir kada būti, eiti, ką veikti ir pan., t.y., priimantis sprendimus ir užtikrinantis jo saugumą. Šuo namie turi turėti savo vietą miegojimui, kurią paskiria šeimininkas. Namai, baldai, šuns žaislai ar maistas priklauso šeimininkui, šuo tik gauna jais naudotis (užsitarnauja tinkamu elgesiu), šuo turi išmokti nusiraminti ir laukti, taip pat ramiai paklusti ir sekti šeimininką pasivaikščiojimų metu. Šuo, gerbiantis vadą ir su juo jausdamasis saugus, pašauktas visada atbėgs be jokio paskatinimo kąsneliu ar žaislu. Be to, pavojaus ar konflikto visada bus galima išvengti, jeigu šeimininkas kaip ramiai pasitikintis vadas eis priekyje, o šuo bus jam už nugaros. Šuns energiją galima valdyti, kasdien duodant jam tinkamą fizinį ir psichologinį krūvį ir kontroliuojant jo susijaudinimą bei žaidimus – tiek su žmonėmis, tiek su kitais šunimis.
Aišku, daug lengviau šuniuką iš pat pradžių auklėti teisingai, negu perauklėti jau suaugusį šunį, tačiau keistis niekada nevėlu. Tai pirmiausiai pasakytina apie šeimininką, nes esant tinkamam žmogaus nusiteikimui ir veiksmams, šuo lengvai prisitaiko prie naujų taisyklių ir pakeičia savo elgesį.
Na va, visas straipsniukas išėjo - reiškia, tas, kurį anksčiau žadėjau, turės dar porą dienų palaukti
Dabar pakomentavimas dėl Ilonos ir Meestee šunų. Blanka su kitias šunimis aiškiai demonstruoja paklusimą - tiek iš tolo pamačiusi šunį (nes priglūsta prie žemės), tiek pribėgus prie šuns (atsiguldama). Toks mechanizmas labai gerai suveikia su normaliais šunimis, ir sustabdo puolimą, bet jei užsirausit ant kokio, kuris labai nenori draugijos (šuns, kad ir svetimo, norus irgi reikia gerbti) ar tiesiog yra labai agresyvus, šuo, kuris pirmas pribėga prie kitų šunų, kada nors gali būti nuskriaustas. Taip kad geriausiai, kad prie kito šuns tu Blanką privestum, laikydama ją prie savęs ar už savęs, bet ne priekyje, kad galėtum pamatyti kito šuns reakciją ir įvertintum situaciją.
Kas sukėlė meestee šuns agresyvumą, sunku pasakyti iš tokio aprašymo. Geriausiai, aišku, būtų pamatyti patį šunį ir jo reakcijas, nes dabar net neaišku, ar ta agresija dominuojanti, ar nervinga. Viena aišku - jūs leidote šuniui pačiam daryti sprendimus. O tai, kad šuo labai veržiasi ant pavadėlio, šitą patvirtina. Ir aišku, kad antsnukis ar šuns uždarymas kambaryje agresyvumo nepanaikins, jį panaikinti gali tik tvirtas vadovavimas šuniui.
Agresija nuo šuns veislės ar dydžio nepriklauso. Bet kurios veislės šuo gali tapti agresyvus, ir yra nemažai tai patvirtinančių atvejų, ir tokių rimtų, kad "neagresyvių veislių" šunys užmigdomi dėl agresijos. Daugiausiai tam turi įtakos neteisingas šeimininkų požiūris į šunį ir iš to išplaukiantis neteisingas elgimasis su juo (neturiu omeny žiauraus elgesio su gyvūnu).
Dabar pabandysiu viską paaiškinti nuo pat pradžių. Kaip jau minėjau, agresyvumą ir baimę turi visi gyvūnai (šiuo atveju - šunys). Agresyvumas reikalingas kovoje už būvį, kitaip gyvūnas neišgyventų. Baimė grėsmės akivaizdoje iššaukia reakcijas (sustingimą vietoje ar pabėgimą), kurios dažnai išgelbsti gyvūnams gyvybę. Normaliai gyvūno baimė ir agresyvumas turi būti subalansuotas. Jei tik svarstyklės ryškai persisveria į vieną ar į kitą pusę, atsiranda problemos.
Kova už būvį ir konkurencija reiškia dažnai kylančius konfliktus, kurių metu gyvūnai gali būti rimtai sužaloti ar net žūti. Socialiniai gyvūnai, gyvenantys grupėse ir dažnai kontaktuojantys tarpusavyje (tokie, kaip šunys) išvystė mechanizmus tokiems sužalojimams išvengti, nes tai nenaudinga jų išlikimui bei gerovei. Taip evoliucijos eigoje atsirado ritualizuota elgsena, susijusi su baime ir agresija, kurios metu išvengiama aršių konfliktų ir sužalojimų. Tai yra dominavimas (socialinė agresija) ir paklusimas (socialinė baimė), kurių demonstravimo metu gyvūnai išsiaiškina santykius taikiai.
Šunys, gyvendami gaujoje, nuo mažų dienų mokosi socialinės elgsenos – paklusimo dominavimui ir nustatytoms taisyklėms. To juos moko kiti gaujos nariai, pirmiausiai motina ir dominuojantis patinas (šuniukų tėvas), nustatydami taisykles ir hierarchiją. Lygiai taip pat šunys turi mokytis ir gyvendami su žmonėmis, tačiau žmonės turi suprasti ir išmanyti, ko šuniui ir jo normaliai elgsenai reikia. Bet kokį šuniuką nuo mažens auklėjant teisingai, jis neturės problemų nei dėl agresijos, nei dėl baimės (išskyrus patologiškus atvejus, kurių būna labai mažai). Bet kadangi žmonės dažnai su šunimis elgiasi ne taip, kaip reikia, šunų, turinčių elgsenos problemų (dažniausiai dėl agresijos) būna labai daug.
Šuniui, kaip gaujos gyvūnui, svarbiausias dalykas yra gerai veikianti gauja. Nuo to priklauso gaujos, o taip pat ir atskiro individo gerovė ir išgyvenimas. Gaujoje būtinai turi būti stiprus vadas, kuris nustato taisykles ir priima sprendimus už visą gaują. Tokiu vadu tampa labiausiai dominuojantis individas, kuris gaujoje visus santykius išsiaiškina taikiai ir be kraujo praliejimo, nes jis pasitiki savo jėgomis ir savo sprendimais. Visi kiti gaujos nariai jaučiasi saugūs, vadovaujami vado, leidžia jam daryti sprendimus, todėl jiems nėra reikalo veltis į agresyvius konfliktus. Jei gaujos nariai konfliktuoja tarpusayje, tai atliekama dominavimo-paklusimo ritualais, o jei konfliktas tampa per daug aršus, vadas juos drausmina.
Kol šuniukas auga su motina, jis gauna viską, ko jam reikia – aiškų vadą (motiną), kuris nustato taisykles ir moko paklusti bei priima sprendimus ir užtikrina šuniuko saugumą. Patekęs pas žmones, šuniukas tikisi to paties, tačiau šeimininkai, nors ir geriausių ir kilniausių paskatų vedami, bendraudami su šuniuku, vadovaujasi emocijomis ir jausmais, be to, sužmogina šunį, taip ne tik nesuteikdami jam reikalingo saugumo ir aiškios gaujos struktūros, bet ir užkrauna jam atsakomybę pačiam daryti sprendimus. Taip šuniukas, kuris iš prigimties yra dominuojantis, įgauna daug galių ir džiaugiasi, galėdamas visiems vadovauti, o tas, kuris linkęs paklusti ir jaučiasi nesaugiai, bus priverstas pats nuspręsti, kada jam gintis. O kadangi šuo yra plėšrūnas, naudojantis dantis tiek grobiui pagauti, tiek santykiams aiškintis, tiek dominuojantis, tiek nesaugus šuniukas, pamatęs, kad agresyvumas jam padeda vienoje ar kitoje situacijoje, netruks išmokti juo pasinaudoti panašiose situacijose, jeigu nesulauks drausminimo ir elgesio taisyklių. Dominuojantis šuo taps dominuojančiai agresyvus, nesaugus šuo – nervingai agresyvus. Ir jeigu mažo šuniuko agresijos pasireiškimai gali atrodyti juokingi ir pralinksminti, nereikia pamiršti, kad šuniukai greitai auga ir problema gali tapti rimta.
Situacijos, kurios gali sukelti šuns agresiją, yra pačios įvairiausios – kai žmogus ar kitas šuo pažeidžia šuns asmeninę erdvę (kurią turi kiekvienas gyvūnas, žmogus taip pat, ir kurią reikia gerbti), kai žmogaus kūno kalba ar mimika šuniui gali pasirodyti kaip dominavimo ar agresijos demonstravimas (pavyzdžiui, palinkimas į priekį ar pasilenkimas virš šuns, spoksojimas jam į akis, netgi kai kada šypsojimasis, rodant dantis), kai šuo žaidžia imtynių ar virvės traukimą ir labai susijaudina (tada ima naudoti dantis, ir greitai gali kilti rimtas konfliktas), kai šunį užpuola kitas šuo, kai šuo gina tai, kas „priklauso“ jam (maistą, žaislus, kitus gaujos narius). Svarbu žinoti, kad šuo viską suvokia kitaip, nei žmogus, ir stengtis suprasti šuns elgesį ir jo bendravimo būdą bei poreikius. Be to, reikia atsiminti vieną dalyką – šuo niekada neplanuoja savo veiksmų (šiuo atveju – agresijos ar baimės) iš anksto, šuo tik reaguoja į aplinkybes, priimdamas sprendimą, jeigu nėra gaujos vado, kuris turėtų priimti sprendimą už jį. Ir jeigu šeimininkas netinkamai sureaguoja į šuns agresijos ar baimės pasireiškimą, kitą kartą panašioje situacijoje šuo elgsis panašiai, o netrukus jam susiformuos įprotis agresyviai reaguoti.
Netinkamas sureagavimas į šuns agresijos pasireiškimus yra dėmesio nekreipimas, šuns raminimas žodžiais ir glostant, mušimas ar rėkimas ant šuns. Pirmais dviem atvejais šuo nuspręs, kad pasielgė teisingai, mušimas ar rėkimas darys šunį nervingesniu ir nepanaikins jo susijaudinimo. Be to, kai šuo parodo agresiją ar baimę vienoje ar kitoje situacijoje, kitą kartą panašioje situacijoje šeimininkas iš anksto jaudinasi, kad tai nepasikartotų, būna įsitempęs, nervingas, susikaustęs, kas kaip tik ir duoda šuniui ženklą tai pačiai baimingai ar agresyviai reakcijai. Taigi tokios žmogaus reakcijos ir veiksmai, užuot stabdę agresiją, priešingai, ją tik dar labiau sustiprins. Jeigu žmogus sugeba vadovauti šuniui ir jį valdyti, jis nebus įsitempęs jokiose situacijoje, o greitai, ramiai ir tvirtai sureaguos, nutraukdamas šuns agresyvią reakciją, drausmindamas jį, ir šuniui paklusus, vėl elgdamasis ramiai ir atsipalaidavusiai.
Be to, šuniukui augant, žmonės nejučia sudaro daug prielaidų jo agresijai susiformuoti. Bet kokia veikla, kurioje šuniukas naudoja dantis, potencialiai gali pasibaigti agresija. Jeigu šuo žaisdamas graužia ir drasko savo žaislus, jeigu žaidžia grumtynes su vaikais ar suaugusiais, jeigu jo mėgstamiausias žaidimas yra virvės, pavadėlio ar pan, traukimas, jeigu jam leidžiama pačiam pasirinkti miegojimo vietą ir ją ginti, o jo žaislai ir maistas yra jo, ir jam leidžiama juos valdyti, visa tai yra prielaidos agresijos pasireškimui vėlesniame laikotarpyje. Tai jokiu būdu nereiškia, kad ta agresija visais šais atvejais pasireikš – jeigu šeimininkai moka vadovauti šuniui, ir visada nustato elgesio taisykles, tai bet kuri elgsena bus valdoma, tačiau jei šeiminikai bus pasyvūs ar nesugebės užtikrinti savo vadovavimo, visa tai gali baigtis liūdnai.
Labai svarbu yra tai, kaip šuo ir šeimininkas elgiasi pasivaikščiojimo metu ar namuose. Jeigu šuniui leidžiama bėgti priekyje ar pačiam eiti, kur jis panori, šuniui paliekama galimybė pačiam spręsti, kaip, kur ir kada elgtis ir kaip reaguoti. Priekyje šeimininko einantis, o ypač lengvai susijaudinantis šuo, sutikęs kitą šunį, žmogų ar šiaip kokį pažįstamą ar nepažįstamą objektą, gali sureaguoti puldamas, gindamasis, ar bailiai sustingdamas ar sprukdamas. Jeigu nėra galimybės pasprukti (pvz., ant pavadėlio), šuo gali gintis, naudodamas agresiją. Ir šuns kaltinti negalima - jis arba elgiasi kaip gaujos vadas, arba jo akimis žiūrint, šeimininkas neužtikrina jo saugumo, todėl jam reikia gintis pačiam. Ramiai paklūstantis ir už šeimininko einantis šuo neturės poreikio agresijai ar baimei, nes pilnai pasitiki šeimininku - gaujos vadu, kuris kontroliuoja padėtį.
Kitas labai svarbus dalykas, sąlygojantis agresyvias ar baimingas šuns reakcijas, yra šuns energijos lygis. Daug energijos turintis šuo bus linkęs greitai susijaudinti, o susijaudinimo būklėje agresijos pasireiškimai daug dažnesni.
Išvengti agresijos nėra sudėtinga. Tereikia tik sugebėti tinkamai vadovauti šuniui ir suvaldyti šuns energiją. Jeigu žmogus šuniui bus tvirtu vadu, nustatančiu taisykles ir nurodančiu šuniui, ką daryti, šuo jį gerbs ir paklus taisyklėms. Todėl nuo pat pirmo momento, parsivežus šunį namo, reikia jam parodyti, kad šeimininkas yra patikimas vadas, nustatantis taisykles, pasakantis šuniui, kur ir kada būti, eiti, ką veikti ir pan., t.y., priimantis sprendimus ir užtikrinantis jo saugumą. Šuo namie turi turėti savo vietą miegojimui, kurią paskiria šeimininkas. Namai, baldai, šuns žaislai ar maistas priklauso šeimininkui, šuo tik gauna jais naudotis (užsitarnauja tinkamu elgesiu), šuo turi išmokti nusiraminti ir laukti, taip pat ramiai paklusti ir sekti šeimininką pasivaikščiojimų metu. Šuo, gerbiantis vadą ir su juo jausdamasis saugus, pašauktas visada atbėgs be jokio paskatinimo kąsneliu ar žaislu. Be to, pavojaus ar konflikto visada bus galima išvengti, jeigu šeimininkas kaip ramiai pasitikintis vadas eis priekyje, o šuo bus jam už nugaros. Šuns energiją galima valdyti, kasdien duodant jam tinkamą fizinį ir psichologinį krūvį ir kontroliuojant jo susijaudinimą bei žaidimus – tiek su žmonėmis, tiek su kitais šunimis.
Aišku, daug lengviau šuniuką iš pat pradžių auklėti teisingai, negu perauklėti jau suaugusį šunį, tačiau keistis niekada nevėlu. Tai pirmiausiai pasakytina apie šeimininką, nes esant tinkamam žmogaus nusiteikimui ir veiksmams, šuo lengvai prisitaiko prie naujų taisyklių ir pakeičia savo elgesį.
Na va, visas straipsniukas išėjo - reiškia, tas, kurį anksčiau žadėjau, turės dar porą dienų palaukti
Dabar pakomentavimas dėl Ilonos ir Meestee šunų. Blanka su kitias šunimis aiškiai demonstruoja paklusimą - tiek iš tolo pamačiusi šunį (nes priglūsta prie žemės), tiek pribėgus prie šuns (atsiguldama). Toks mechanizmas labai gerai suveikia su normaliais šunimis, ir sustabdo puolimą, bet jei užsirausit ant kokio, kuris labai nenori draugijos (šuns, kad ir svetimo, norus irgi reikia gerbti) ar tiesiog yra labai agresyvus, šuo, kuris pirmas pribėga prie kitų šunų, kada nors gali būti nuskriaustas. Taip kad geriausiai, kad prie kito šuns tu Blanką privestum, laikydama ją prie savęs ar už savęs, bet ne priekyje, kad galėtum pamatyti kito šuns reakciją ir įvertintum situaciją.
Kas sukėlė meestee šuns agresyvumą, sunku pasakyti iš tokio aprašymo. Geriausiai, aišku, būtų pamatyti patį šunį ir jo reakcijas, nes dabar net neaišku, ar ta agresija dominuojanti, ar nervinga. Viena aišku - jūs leidote šuniui pačiam daryti sprendimus. O tai, kad šuo labai veržiasi ant pavadėlio, šitą patvirtina. Ir aišku, kad antsnukis ar šuns uždarymas kambaryje agresyvumo nepanaikins, jį panaikinti gali tik tvirtas vadovavimas šuniui.
-
sailor - Pranešimai: 22581
- Užsiregistravo: 2007.02.21 23:18
- Miestas: Kaimas Airijos vidury
- Augintiniai:
Epi » 2008.04.18 10:30
Ačiū, Masai, paskaičiau
Ir man labai gaila, kad neturėjau šitos informacijos, kai ji buvo maža, tikrai daug lengviau būtų buvę ją auklėti.
Dabar yra kelios problemos, bet skaitydama lyg ir atradau sprendimus joms, reiks pabandyti. Žodžiu, labiausiai erzinantys dalykai yra šokinėjimas ant žmonių, kai kas nors ateina (jei aš sakau "nešokinėk", ji paklūsta, jei mano vyras sako, paklūsta, bet jei kas nors kitas - nea.) ir lojimas dieną per langą (ten yra jos pievelė ir ji ją saugo
. Kai būnam namie - nieko panašaus, bet kaimynai papasakojo, kad loja kaip pasiutus ant kiekvieno praeivio). Tai va, ir dar turim mamą, kurią irgi reikia auklėti. Nes buvom puikiausiai išmokinę nieko nuo stalo neimt. Bet ji pati (mama) pasikvietus parodė ant stalo krašto gulintį gardėsį ir liepė ėst. Baigėsi tuo, kad išeidami ant stalo saldainių palikt negalim, nes būtinai nors vieną nusitemps paragauti. Ir ji ŽINO, kad blogai pasielgė, nes kai grįžtam ir pamatom, skubiai mauna į vietą kalta kalta (aišku gauna velnių).Jei mes namie - jokiu būdu - geriausias paklusniausias šunelis. Ir dar vyrui reiks duoti paskaityti apie vedžiojimus (čia jo "darbas" ), manau pravers keletas patarimų, nors iš principo jis elgiasi teisingai - vedasi greta, neleidžia pirmos...
Jeigu yra kokių minčių ar pastabų, lauksiu labai Mes esame bandę kalbėtis apie jos elgesį su veterinarais, bet mums pasakė, kad ji jau per sena perauklėjimui. Bet aš taip nemanau. Ji labai nori būti gera ir padarys viską, kad tik įtiktų. Tik pasakykit KAIP
Ir man labai gaila, kad neturėjau šitos informacijos, kai ji buvo maža, tikrai daug lengviau būtų buvę ją auklėti.
Dabar yra kelios problemos, bet skaitydama lyg ir atradau sprendimus joms, reiks pabandyti. Žodžiu, labiausiai erzinantys dalykai yra šokinėjimas ant žmonių, kai kas nors ateina (jei aš sakau "nešokinėk", ji paklūsta, jei mano vyras sako, paklūsta, bet jei kas nors kitas - nea.) ir lojimas dieną per langą (ten yra jos pievelė ir ji ją saugo
. Kai būnam namie - nieko panašaus, bet kaimynai papasakojo, kad loja kaip pasiutus ant kiekvieno praeivio). Tai va, ir dar turim mamą, kurią irgi reikia auklėti. Nes buvom puikiausiai išmokinę nieko nuo stalo neimt. Bet ji pati (mama) pasikvietus parodė ant stalo krašto gulintį gardėsį ir liepė ėst. Baigėsi tuo, kad išeidami ant stalo saldainių palikt negalim, nes būtinai nors vieną nusitemps paragauti. Ir ji ŽINO, kad blogai pasielgė, nes kai grįžtam ir pamatom, skubiai mauna į vietą kalta kalta (aišku gauna velnių).Jei mes namie - jokiu būdu - geriausias paklusniausias šunelis. Ir dar vyrui reiks duoti paskaityti apie vedžiojimus (čia jo "darbas" ), manau pravers keletas patarimų, nors iš principo jis elgiasi teisingai - vedasi greta, neleidžia pirmos...
Jeigu yra kokių minčių ar pastabų, lauksiu labai
Mes esame bandę kalbėtis apie jos elgesį su veterinarais, bet mums pasakė, kad ji jau per sena perauklėjimui. Bet aš taip nemanau. Ji labai nori būti gera ir padarys viską, kad tik įtiktų. Tik pasakykit KAIP -
Epi - Pranešimai: 931
- Užsiregistravo: 2008.02.11 22:33
- Miestas: Kaunas
- Augintiniai:
-
Enė - Pranešimai: 281
- Užsiregistravo: 2007.09.16 17:04
- Miestas: Vilnius
Epi » 2008.04.18 11:38
Ir dar turiu klausimą, ką reiškia, kai laksto išsišiepus (lyg šypsotųsi), dažniausiai kai grįžtam ir džiaugiasi ?
Dar šiek tiek pagalvojau, ir supratau, kad ji "isterikuoja", t.y. cypauja, kai nežino, kaip jai elgtis. Juk, gerai pagalvojus, užtenka tik pasakyt
Žodžiu, tiek metų viskas lyg ir savaime, o yra apie ką pagalvoti
Apie maistą - ji jo turi visada. Ir paimtį jį galiu visada, ėdant taip pat. Taip yra nuo mažumės ir net nežinau, ar galėčiau ir ar norėčiau tai pakeisti (t.y. duoti ėsti po to, kai mes pavalgom). Nes jai lyg ir nekyla minčių, kad ji čia vadas. Bando su mažais vaikais (sūnėnais) iš pradžių, bet iki pirmo sudrausminimo Penkiamečio jau visai gražiai klauso 
Dar šiek tiek pagalvojau, ir supratau, kad ji "isterikuoja", t.y. cypauja, kai nežino, kaip jai elgtis. Juk, gerai pagalvojus, užtenka tik pasakyt
Žodžiu, tiek metų viskas lyg ir savaime, o yra apie ką pagalvoti
Apie maistą - ji jo turi visada. Ir paimtį jį galiu visada, ėdant taip pat. Taip yra nuo mažumės ir net nežinau, ar galėčiau ir ar norėčiau tai pakeisti (t.y. duoti ėsti po to, kai mes pavalgom). Nes jai lyg ir nekyla minčių, kad ji čia vadas. Bando su mažais vaikais (sūnėnais) iš pradžių, bet iki pirmo sudrausminimo
Penkiamečio jau visai gražiai klauso -
Epi - Pranešimai: 931
- Užsiregistravo: 2008.02.11 22:33
- Miestas: Kaunas
- Augintiniai:
meestee » 2008.04.18 12:38
Ačiū, Sailor, už puikų straipsnį 
savas išvadas padariau. Problemų galėjo kilti, kad parsinešėm namo per mažą (trūko berods 5 dienų iki mėnesio), bet kitos išeities nebuvo. Namuose tikrai negaliu sakyt, kad dominavo, puikiai žinojo savo vietą. Dėl ko lauke tampydavos, pasakyt negaliu, kur būdavo žmonių vesdavausi greta, o nuėjus į pievą atleisdavau pavadį (3m ilgio) ir tada jis pakankamai tampėsi... Ant kitų šunų niekad nėra puolęs, puldavo tik ant žmonių, ne ant visų, bet ant daugumos, o kas ateidavo į svečius tai grynai ant visų. Žaisdams taip pat draskė savo žaislus. Spėju ta agresija kilo nuo to, kad nuo mažens neleidom kitiem jo gniaužyt, tėvas sakė, kad šuo turi pripažinti tik šeimininkus, o kitus ignoruoti, kad nebūtų visų draugas, nes sakė, kad mum nereikalingas šuo, kurį kiekvienas svetimas gali prisikviest ir vežtis kur nori. Tai šeimai šuo buvo auksinis, aplinkiniams ne...Deja, dėl tos agresijos aš jo ir nebeturiu, nes toks šuo, kaip išsireiškė tėvai, negali būti laikomas bute. 
Tiesa, ant mano draugų, su kuriais vedžiodavom šunį jis nepuldavo.
Labai ačiū už informaciją, nes neatsisakau minties kažkada ateity turėti didelį šunį. Tai reikia stengtis išvengti galimų klaidų ir nebekartoti senųjų.
Beje, Sailor, labai gražus tavo šuo
savas išvadas padariau. Problemų galėjo kilti, kad parsinešėm namo per mažą (trūko berods 5 dienų iki mėnesio), bet kitos išeities nebuvo. Namuose tikrai negaliu sakyt, kad dominavo, puikiai žinojo savo vietą. Dėl ko lauke tampydavos, pasakyt negaliu, kur būdavo žmonių vesdavausi greta, o nuėjus į pievą atleisdavau pavadį (3m ilgio) ir tada jis pakankamai tampėsi... Ant kitų šunų niekad nėra puolęs, puldavo tik ant žmonių, ne ant visų, bet ant daugumos, o kas ateidavo į svečius tai grynai ant visų. Žaisdams taip pat draskė savo žaislus. Spėju ta agresija kilo nuo to, kad nuo mažens neleidom kitiem jo gniaužyt, tėvas sakė, kad šuo turi pripažinti tik šeimininkus, o kitus ignoruoti, kad nebūtų visų draugas, nes sakė, kad mum nereikalingas šuo, kurį kiekvienas svetimas gali prisikviest ir vežtis kur nori. Tai šeimai šuo buvo auksinis, aplinkiniams ne...Deja, dėl tos agresijos aš jo ir nebeturiu, nes toks šuo, kaip išsireiškė tėvai, negali būti laikomas bute. Tiesa, ant mano draugų, su kuriais vedžiodavom šunį jis nepuldavo.
Labai ačiū už informaciją, nes neatsisakau minties kažkada ateity turėti didelį šunį. Tai reikia stengtis išvengti galimų klaidų ir nebekartoti senųjų.
Beje, Sailor, labai gražus tavo šuo
-
meestee - Pranešimai: 598
- Užsiregistravo: 2008.02.26 13:25
- Miestas: Klaipėda
- Augintiniai:
-
emotion - Pranešimai: 169
- Užsiregistravo: 2008.03.02 14:52
- Miestas: Šiauliai
sailor » 2008.04.18 16:43
-
sailor - Pranešimai: 22581
- Užsiregistravo: 2007.02.21 23:18
- Miestas: Kaimas Airijos vidury
- Augintiniai:
aukse » 2008.04.18 16:51
-
aukse - Pranešimai: 11351
- Užsiregistravo: 2007.01.23 18:39
- Miestas: Kaunas
- Augintiniai:
Dabar prisijungę
Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 0 svečių
