Balandžiai
- balandininkas
- Pranešimai: 78
- Užsiregistravo: 2009.01.21 19:35
- Miestas: kaunas
Kas gi tie Bijai balandžiai?
Kas gi tie „boinai“ balandžiai? Ir kodėl Rusijoje juos priskyrė vienai balandžių grupei? Juk veislių yra tiek daug ir ne tik „boinai“ balandžiai vartosi skrydžio metu. Kuo gi „boinai“ skiriasi nuo kitų balandžių? Visų pirma tuo, kad šių balandžių ypatyngai išreikštas su būdingomis detalėmis skrydžio stilius: Mušimas sparnais verčiantis per galvą (mušimas), stulpo darymas, charakteristikomis, kokių neturi kitų veislių aukštaskraidžiai balandžiai.
„Boinai“ – tai didelė balandžių grupė, kuri balandininkus traukia savo patrauklia išvaizda, puikiomis skrydžio galimybėmis, savo neįnoringumu. Be to, „boinų“ balandžių veislės, neskaitant skraidymo kokybės, yra labai dekoratyvios: plunksninių papuošimų galvai ir kojoms įvairovė; daugybė spalvinių variantų; piešinių ant plunksnų įvairovė, egzistuoja snapo ilgumo nuo trumpo iki labai ilgo išskyrimas. Visos „boinų“ veislės skiriasi kūno forma, atspalviu, kojų plunksnuotumu bei galvos papuošimu. Kiekvienai veislei būdingas savo skrydžio ir mušimo stilius. Ypač vertinamas skridimas drugelio stiliumi ir mušimas su „išėjimu į stulpą“. Skridimas drugelio stiliumi būdingas kai kuriems Irano aukštaskrydžiams, skrydžio metu balandžiai praktiškai neskrenda ratu, mušdami sparnais kila į viršų.
Skrisdami tokiu stiliumi, balandžiai sugeba mušti sparnais iki 30 –ies kartų darydami stulpą, vėliau daro nedidelį ir labai tolygų ratą, po to iš naujo kartojamas „išėjimas į stulpą“ ir tai trunka kelias valandas. Toks stilius labai patinka balandžių augintojams, nežiūrint į tai, kad balandžiai skraido 2 – 5 val. Mušimas sparnais su „išėjimu į stulpą“, tai labai gražus reginys. Skrisdamas paukštis sustoja ir vertikaliai kyla į viršų mušdamas sparnais. Kilimo aukštis gali siekti apie 20 m, kuo daugiau, tuo geriau. Skirtingoms veislėms būdingas skirtingas kilimo greitis. Vieni staigiai kyla aukštyn, o kiti „į stulpą išeina“ tolygiai. Ypač vertinama, kai balandis stulpą daro sukdamasis. Pagrinde tai susiję su Uzbekiškomis „boinų“ balandžių veislėmis.
Kai kurių veislių balandžių savybė vartytis ir mušti sparnais atsiranda trečią gyvenimo mėnesį, kitų – trečiaisiais metais. Paprastai, kuo vėliau atsiranda balandžio savybė vartytis ir mušti sparnais, tuo vertingesnis bus vartymasis. Mušimas sparnais amžiuje iki vienerių metų būdingas Irano ir bakincų veislių balandžiams, vienerių metų amžiaus – daugumai Šiaurės Kaukazo veislių, o po vienerių metų – daugumai Vidurio Azijos veislių. Išskiriami keletas „boinų“ balandžių veisimo centrų, kurie turi savo specifines charakteristikas, priskiriamas tik tam tikram regionui.
Turkija: Šiame regione veisiamas didelis skaičius „boinų“ balandžių. Balandininkystės kryptis – skraidantys dekoratyviniai balandžiai. „Boinų“ veislių pavadinimai priklauso nuo jų spalvos, bet yra ir pavadinimų pagal vietovę, kur buvo išvesta veislė. Jei veislė pavadinta pagal vietovę, tai liudija apie veislės didelį paplitimą ir populiarumą. Turkai ypač didžiuojasi Takla veisle, kurios protėviai, turkų balandžių augintojų nuomone, gyveno Kazachstano, Vakarų Kinijos ir Vidurio Azijos teritorijose. Šiuos balandžius daugiausiai veisė klajokliai. Daugiausiai turkų veislių turi plunksnuotas kojas, plunksnų papuošimus ant galvos: priekinį ir užpakalinį kuodą ar antakius. Daugelis Rusijos „boinų“ veislių yra turkiškų balandžių, kurie buvo išvežti Kubanės kazokų persų žygių laikais, protėviai.
Kitas „boinų“ balandžių veisimo centras – Šiaurės Kaukazas. Veisimo centrais galima laikyti Krasnodarą, Slavianską prie Kubanės, Armavyrą, Piatigorską. Krasnodare išveistos kelios veislės, paplitusios visoje mūsų šalies teritorijoje. Jos išsiskiria snapo ilgiu ir plunksnų piešiniu. Balandžiai turi linijas: baltabarzdžiai, baltagūžiai, baltauodegiai, spalvotomis krūtinėmis, spalvotomis uodegomis, spalvotais šonais. Nurodytoms veislėms būdingos spalvos – raudona, geltona, juoda. Armavyre iš parvežtų iš Persijos (Chamadano) „čempėtų“ balandžių išvesta viena iš gražiausių Šiaurės Kaukazo „boinų“ veislių, Armavyro „čempėtieji“ baltagalviai. Per keletą šimtų metų veislės požymiai vis ryškėjo ir tobulėjo. Be to, Armavyre išvesti trumpasnapiai „čempėtieji boinai“. Taškento „boinai“, atvežti į Šiaurės Kaukazą iš uzbekijos ilgą laiką tobulėjo ir veislė įgavo šiuolaikinę trumpasnapio, neturinčio kuodo „boino“ balandžio išvaizdą su lėkštės formos „čempėmis“.
Kaukazo mineralinių vandenų teritorijoje veisiami Šiaurės Kaukazo „čempėtieji“ balandžiai, kurie buvo atvežti į Rusijos Imperiją iš Persijos. Iki šiol daugelis Kaukazo balandžių augintojų šiuos balandžius vadina persais. Šiems balandžiams būdingi vientisi atspalviai: raudoni, geltoni, balti, melsvi, o taip pat baltos plunksnos derančios su spalvotomis: spalvotos uodegos (raudonos, geltonos, juodos), spalvotais šonais (raudoni, geltoni, juodi), šlakuoti. Balandžiai taip pat skiriasi snapo ilgumu: yra ilgais ir vidutinio ilgumo snapais. Budionovske egzistuoja savotiška Šiaurės Kaukazo „čempėtųjų“ balandžių linija, kuri ypač vertinama dėl išskirtinės skrydžio ir mušimo sparnais kokybės. 20 a. šeštajame dešimtmetyje Georgijevske buvo išvesti melsvi baltagalviai, baltauodegiai balandžiai. Šiuo metu sutinkami tokie patys kaviniai, balkšvi, šviesiai ir tamsiai melsvi. Šiaurės Kaukazo „boinai“ balandžiai dėl savo puikių duomenų plačiai paplito po Rusijos ir kitų šalių teritoriją. Kitas regionas – Vidurio Azija. Čia, pradedant 20 – uoju amžiumi veisiami uzbekų „boinai“. Šios veislės ypatybė – galvos plunksnų papuošimai ir didelė atspalvių įvairovė, daugiau kaip 80. Šio regiono teritorijoje balandžių augintojai jau nuo seno veisia trumpasnapius balandžius. Taškento trumpasnapiai tapo pagrindiniais paukščiais, išvedinėjant uzbekiškus ir Armavyro „boinus“. Senosios Taškento linijos balandžiai buvo trumpomis plunksnomis apžėlusiomis kojomis ir neturėjo plunksnų papuošimų ant galvos. Turkmėnijoje buvo išvesta keletas vietinių veislių, tokių kaip agaranai ir kosanai. Šio regiono balandžiai puikiai muša sparnais ir „išeina į stulpą“, o taip pat yra labai patrauklūs. Irano – Azerbaidžano regionui būdinga grynai skraidymo pakraipa. Šių balandžių išorė balandžių augintojams – selekcininkams nebuvo svarbi. Svarbiausia buvo skrydžio kokybė. Pagrindinės veislės yra Teherano aukštaskraidžiai ir Bakincų „boinai“ balandžiai. Šios veislės balandžiai labiausiai paplito Rusijos, Azerbaidžano ir Irano teritorijose. Paskutiniu metu „boinai“ balandžiai paplito visoje Rusijoje, nuo Kaliningrado iki Tolimųjų Rytų. „Boinų“ balandžių tėvynės klausimas yra labai aktualus ir neduoda ramybės daugeliui balandžių augintojų. Paskutiniaisiais metais susiformavo nuomonė, jog „boinų“ tėvynė yra Turkija ir Iranas. Turkijoje manoma, kad garsieji Takla pas juos atsirado klajoklių genčių dėka, gyvenusių Kazachstano, Šiaurės Kinijos ir Vidurio Azijos teritorijose, ir buvo atvežti kaip retenybė sultonams linksminti.
Vidurio Azijoje nuo seno buvo veisiami trumpasnapiai „boinai“ balandžiai, šie trumpasnapiai yra šio regiono aborigenai, nes kaip ir burbuliai iš Bucharos. Azerbaidžane balandininkystės tradicijos jau peržengė tūkstantmetę darbo patirtį. Jau prieš tūkstantį metų ir ilgiau nebuvo uždarų valstybių sienų. Dėl šios priežasties Iranas ir Azerbaidžanas, kalbant apie balandininkystę, yra labai panašūs ir tyrinėti juos galima tik kartu. Sąvokai „Tėvynė“ apibrėžti aš siūlau visą Azijos teritoriją. Juk ir Indijoje, ir Pakistane, ir Afganistane yra besivartančių per galvą balandžių. Kaukazinių veislių balandžių tėvynė – Kaukazas, vidurioazijietiškų veislių – Vidurio Azija ir t.t. Daugelis veislių buvo sukurtos žmogaus rankomis ir dėl to jų tėvynė yra išvedimo ir selekcinio darbo vieta. Vakaruose nėra nuosavų „boinų“ balandžių veislių, o taip pat ir jų sąvokos. Visi besivartantys balandžiai vadinami roleriais (rollers) ir turmanais (tumbler). Turkų kalba, nes Turkijoje išvesta daugiau kaip dešimt veislių, vertimasis pavadintas „takladži“, girdite panašumą su Takla?
Dauguma „boinų“ veislės balandžių turi vietos, miesto ir kt., kur buvo išvesti, pavadinimą. Tokiu būdu musulmonų šalyse pavadinimas parodo veislės populiarumą ne tik regioniniu, bet ir šalies, o gal ir viso pasaulio lygiu. Išimtis, žinoma, yra aukščiau mano minėtieji „Takla“, kurių pavadinimas kalba už save.
Mūsų šalies pietuose pirmenybė visada buvo teikiama dviems balandininkystės kryptims: dekoratyviajai ir mušimo sparnais. Šiaurės Kaukazo „boinai“ balandžiai ir yra šių dviejų krypčių. Pradedant 17 –uoju amžiumi, kada pirmieji „boinai“ pateko į mūsų šalį, dirbama su šiuos balandžiais. Kai kurios veislės išlaikė pirminę išvaizdą, su kitomis balandžių augintojai - entuziastai dirbo ne vieną dešimtmetį.
Šiaurės Kaukaze yra daug balandžių veislių, skirtingo ilgio snapais (nuo trumpo ir storo iki ilgo), skirtingu kojų plunksnų ilgiu (nuo neplunksnuotų ir daugiau kaip 20 cm ilgio „čempėmis“) ir skirtingu galvos plunksnuotumu (bekuodžiai, kuoduotieji, su priekiniu kuodu ir dvikuodžiai). Bet standartus turi ne visos veislės.
Šiaurės Kaukaze visada didelę reikšmę turėjo išoriniai duomenys, bet ne pagrindinę, nes šie balandžiai sukurti ne tik dėl grožio gyventi voljeruose, bet ir skrydžiui bei virtuoziškam vertimuisi, kurį kaukazietiški balandžiai atlieka labai gražiai. Šio regiono balandžių skrydžio trukmė – 1-5 valandos. Yra balandžių, kurie skrydžio metu mina kojomis, lyg „lipdami laiptais“.
Tokioms veislėms priskiriami Armavyrų baltagalviai ir Šiaurės Kaukazo „čempėtieji“, kojomis, kurios labai apaugę plunksnomis. Daugelis mūsų „boinų“ veislių balandžių kokybiškai neskraidoir apibūdinami tik išoriniais duomenimis: plunksnų spalva, snapo ilgiu, kojų plunksnuotumu. Šiuo metu Šiaurės kaukazo balandžių augintojai atstatinėja Rusijos balandžių veislių skrydžio kokybę ir rezultatai jau yra. Kiti balandžių augintojai, neturėdami galimybės balandžių varinėti (plėšrūnai ar kitos priežastys), balandžius laiko voljeruose ir čia jie pradeda mušti sparnais mažame aukštyje, vos vos pakilę nuo grindų. Toks laikymas kenkia balandžiams, sutrinka jų medžiagų apykaita, jie nutunka, taip pat didėja mirtingumas ir mažėja vaisingumas.
Pasekime, kokie „boinai“ buvo praeitame amžiuje ir kokie jie yra dabar.
Pirmosios kaukazietiškos veislės buvo be kuodų, pokario metais balandžių augintojai išvedė daug veislių su kuodais: Krasnodaro, Armavyro, Šiaurės Kaukazo ir kt. Ikikariniai „boinai“ balandžiai skyrėsi tvirtesniu kūno sudėjimu ir aukštesnėmis kojomis. Balandžių augintojai – selekcininkai ir dabar dirba su eksterjeru ir kitomis mūsų „boinų“ balandžių savybėmis. Ilgai trukusio tobulinimo dėka, balandžiai įgavo dabartinę išvaizdą ir skrydžio mušant sparnais kokybę. Šiaurės Kaukazo „boinams“ , kaip kitoms varinėjamųjų balandžių veislėms, reikalingos sistemingos treniruotės. Balandžius varinėti reikia jau ankstyvoje vaikystėje, kada vystosi krūtinės raumenys, varinėti suaugusį prisiskraidžiusį balandį labai sunku ir praktiškai neįmanoma. Jaunuosius reikia varyti kartu su keletu senesniųjų, kad genetiniai sugebėjimai mušti sparnais atsirastų anksčiau ir tuo pačiu išauklėsite puikiai skraidantį ir mušantį sparnais balandį. Šis metodas plačiai naudoja Turkijos ir Irano balandžių augintojai, savo darbo ir tūkstantmečių balandininkystės tradicijų žinovai.
Ruošiant straipsnius Arūno prašymu, gautas leidimas iš Nikolajaus Čechlatovo
www.dave62.narod.ru
Kas gi tie „boinai“ balandžiai? Ir kodėl Rusijoje juos priskyrė vienai balandžių grupei? Juk veislių yra tiek daug ir ne tik „boinai“ balandžiai vartosi skrydžio metu. Kuo gi „boinai“ skiriasi nuo kitų balandžių? Visų pirma tuo, kad šių balandžių ypatyngai išreikštas su būdingomis detalėmis skrydžio stilius: Mušimas sparnais verčiantis per galvą (mušimas), stulpo darymas, charakteristikomis, kokių neturi kitų veislių aukštaskraidžiai balandžiai.
„Boinai“ – tai didelė balandžių grupė, kuri balandininkus traukia savo patrauklia išvaizda, puikiomis skrydžio galimybėmis, savo neįnoringumu. Be to, „boinų“ balandžių veislės, neskaitant skraidymo kokybės, yra labai dekoratyvios: plunksninių papuošimų galvai ir kojoms įvairovė; daugybė spalvinių variantų; piešinių ant plunksnų įvairovė, egzistuoja snapo ilgumo nuo trumpo iki labai ilgo išskyrimas. Visos „boinų“ veislės skiriasi kūno forma, atspalviu, kojų plunksnuotumu bei galvos papuošimu. Kiekvienai veislei būdingas savo skrydžio ir mušimo stilius. Ypač vertinamas skridimas drugelio stiliumi ir mušimas su „išėjimu į stulpą“. Skridimas drugelio stiliumi būdingas kai kuriems Irano aukštaskrydžiams, skrydžio metu balandžiai praktiškai neskrenda ratu, mušdami sparnais kila į viršų.
Skrisdami tokiu stiliumi, balandžiai sugeba mušti sparnais iki 30 –ies kartų darydami stulpą, vėliau daro nedidelį ir labai tolygų ratą, po to iš naujo kartojamas „išėjimas į stulpą“ ir tai trunka kelias valandas. Toks stilius labai patinka balandžių augintojams, nežiūrint į tai, kad balandžiai skraido 2 – 5 val. Mušimas sparnais su „išėjimu į stulpą“, tai labai gražus reginys. Skrisdamas paukštis sustoja ir vertikaliai kyla į viršų mušdamas sparnais. Kilimo aukštis gali siekti apie 20 m, kuo daugiau, tuo geriau. Skirtingoms veislėms būdingas skirtingas kilimo greitis. Vieni staigiai kyla aukštyn, o kiti „į stulpą išeina“ tolygiai. Ypač vertinama, kai balandis stulpą daro sukdamasis. Pagrinde tai susiję su Uzbekiškomis „boinų“ balandžių veislėmis.
Kai kurių veislių balandžių savybė vartytis ir mušti sparnais atsiranda trečią gyvenimo mėnesį, kitų – trečiaisiais metais. Paprastai, kuo vėliau atsiranda balandžio savybė vartytis ir mušti sparnais, tuo vertingesnis bus vartymasis. Mušimas sparnais amžiuje iki vienerių metų būdingas Irano ir bakincų veislių balandžiams, vienerių metų amžiaus – daugumai Šiaurės Kaukazo veislių, o po vienerių metų – daugumai Vidurio Azijos veislių. Išskiriami keletas „boinų“ balandžių veisimo centrų, kurie turi savo specifines charakteristikas, priskiriamas tik tam tikram regionui.
Turkija: Šiame regione veisiamas didelis skaičius „boinų“ balandžių. Balandininkystės kryptis – skraidantys dekoratyviniai balandžiai. „Boinų“ veislių pavadinimai priklauso nuo jų spalvos, bet yra ir pavadinimų pagal vietovę, kur buvo išvesta veislė. Jei veislė pavadinta pagal vietovę, tai liudija apie veislės didelį paplitimą ir populiarumą. Turkai ypač didžiuojasi Takla veisle, kurios protėviai, turkų balandžių augintojų nuomone, gyveno Kazachstano, Vakarų Kinijos ir Vidurio Azijos teritorijose. Šiuos balandžius daugiausiai veisė klajokliai. Daugiausiai turkų veislių turi plunksnuotas kojas, plunksnų papuošimus ant galvos: priekinį ir užpakalinį kuodą ar antakius. Daugelis Rusijos „boinų“ veislių yra turkiškų balandžių, kurie buvo išvežti Kubanės kazokų persų žygių laikais, protėviai.
Kitas „boinų“ balandžių veisimo centras – Šiaurės Kaukazas. Veisimo centrais galima laikyti Krasnodarą, Slavianską prie Kubanės, Armavyrą, Piatigorską. Krasnodare išveistos kelios veislės, paplitusios visoje mūsų šalies teritorijoje. Jos išsiskiria snapo ilgiu ir plunksnų piešiniu. Balandžiai turi linijas: baltabarzdžiai, baltagūžiai, baltauodegiai, spalvotomis krūtinėmis, spalvotomis uodegomis, spalvotais šonais. Nurodytoms veislėms būdingos spalvos – raudona, geltona, juoda. Armavyre iš parvežtų iš Persijos (Chamadano) „čempėtų“ balandžių išvesta viena iš gražiausių Šiaurės Kaukazo „boinų“ veislių, Armavyro „čempėtieji“ baltagalviai. Per keletą šimtų metų veislės požymiai vis ryškėjo ir tobulėjo. Be to, Armavyre išvesti trumpasnapiai „čempėtieji boinai“. Taškento „boinai“, atvežti į Šiaurės Kaukazą iš uzbekijos ilgą laiką tobulėjo ir veislė įgavo šiuolaikinę trumpasnapio, neturinčio kuodo „boino“ balandžio išvaizdą su lėkštės formos „čempėmis“.
Kaukazo mineralinių vandenų teritorijoje veisiami Šiaurės Kaukazo „čempėtieji“ balandžiai, kurie buvo atvežti į Rusijos Imperiją iš Persijos. Iki šiol daugelis Kaukazo balandžių augintojų šiuos balandžius vadina persais. Šiems balandžiams būdingi vientisi atspalviai: raudoni, geltoni, balti, melsvi, o taip pat baltos plunksnos derančios su spalvotomis: spalvotos uodegos (raudonos, geltonos, juodos), spalvotais šonais (raudoni, geltoni, juodi), šlakuoti. Balandžiai taip pat skiriasi snapo ilgumu: yra ilgais ir vidutinio ilgumo snapais. Budionovske egzistuoja savotiška Šiaurės Kaukazo „čempėtųjų“ balandžių linija, kuri ypač vertinama dėl išskirtinės skrydžio ir mušimo sparnais kokybės. 20 a. šeštajame dešimtmetyje Georgijevske buvo išvesti melsvi baltagalviai, baltauodegiai balandžiai. Šiuo metu sutinkami tokie patys kaviniai, balkšvi, šviesiai ir tamsiai melsvi. Šiaurės Kaukazo „boinai“ balandžiai dėl savo puikių duomenų plačiai paplito po Rusijos ir kitų šalių teritoriją. Kitas regionas – Vidurio Azija. Čia, pradedant 20 – uoju amžiumi veisiami uzbekų „boinai“. Šios veislės ypatybė – galvos plunksnų papuošimai ir didelė atspalvių įvairovė, daugiau kaip 80. Šio regiono teritorijoje balandžių augintojai jau nuo seno veisia trumpasnapius balandžius. Taškento trumpasnapiai tapo pagrindiniais paukščiais, išvedinėjant uzbekiškus ir Armavyro „boinus“. Senosios Taškento linijos balandžiai buvo trumpomis plunksnomis apžėlusiomis kojomis ir neturėjo plunksnų papuošimų ant galvos. Turkmėnijoje buvo išvesta keletas vietinių veislių, tokių kaip agaranai ir kosanai. Šio regiono balandžiai puikiai muša sparnais ir „išeina į stulpą“, o taip pat yra labai patrauklūs. Irano – Azerbaidžano regionui būdinga grynai skraidymo pakraipa. Šių balandžių išorė balandžių augintojams – selekcininkams nebuvo svarbi. Svarbiausia buvo skrydžio kokybė. Pagrindinės veislės yra Teherano aukštaskraidžiai ir Bakincų „boinai“ balandžiai. Šios veislės balandžiai labiausiai paplito Rusijos, Azerbaidžano ir Irano teritorijose. Paskutiniu metu „boinai“ balandžiai paplito visoje Rusijoje, nuo Kaliningrado iki Tolimųjų Rytų. „Boinų“ balandžių tėvynės klausimas yra labai aktualus ir neduoda ramybės daugeliui balandžių augintojų. Paskutiniaisiais metais susiformavo nuomonė, jog „boinų“ tėvynė yra Turkija ir Iranas. Turkijoje manoma, kad garsieji Takla pas juos atsirado klajoklių genčių dėka, gyvenusių Kazachstano, Šiaurės Kinijos ir Vidurio Azijos teritorijose, ir buvo atvežti kaip retenybė sultonams linksminti.
Vidurio Azijoje nuo seno buvo veisiami trumpasnapiai „boinai“ balandžiai, šie trumpasnapiai yra šio regiono aborigenai, nes kaip ir burbuliai iš Bucharos. Azerbaidžane balandininkystės tradicijos jau peržengė tūkstantmetę darbo patirtį. Jau prieš tūkstantį metų ir ilgiau nebuvo uždarų valstybių sienų. Dėl šios priežasties Iranas ir Azerbaidžanas, kalbant apie balandininkystę, yra labai panašūs ir tyrinėti juos galima tik kartu. Sąvokai „Tėvynė“ apibrėžti aš siūlau visą Azijos teritoriją. Juk ir Indijoje, ir Pakistane, ir Afganistane yra besivartančių per galvą balandžių. Kaukazinių veislių balandžių tėvynė – Kaukazas, vidurioazijietiškų veislių – Vidurio Azija ir t.t. Daugelis veislių buvo sukurtos žmogaus rankomis ir dėl to jų tėvynė yra išvedimo ir selekcinio darbo vieta. Vakaruose nėra nuosavų „boinų“ balandžių veislių, o taip pat ir jų sąvokos. Visi besivartantys balandžiai vadinami roleriais (rollers) ir turmanais (tumbler). Turkų kalba, nes Turkijoje išvesta daugiau kaip dešimt veislių, vertimasis pavadintas „takladži“, girdite panašumą su Takla?
Dauguma „boinų“ veislės balandžių turi vietos, miesto ir kt., kur buvo išvesti, pavadinimą. Tokiu būdu musulmonų šalyse pavadinimas parodo veislės populiarumą ne tik regioniniu, bet ir šalies, o gal ir viso pasaulio lygiu. Išimtis, žinoma, yra aukščiau mano minėtieji „Takla“, kurių pavadinimas kalba už save.
Mūsų šalies pietuose pirmenybė visada buvo teikiama dviems balandininkystės kryptims: dekoratyviajai ir mušimo sparnais. Šiaurės Kaukazo „boinai“ balandžiai ir yra šių dviejų krypčių. Pradedant 17 –uoju amžiumi, kada pirmieji „boinai“ pateko į mūsų šalį, dirbama su šiuos balandžiais. Kai kurios veislės išlaikė pirminę išvaizdą, su kitomis balandžių augintojai - entuziastai dirbo ne vieną dešimtmetį.
Šiaurės Kaukaze yra daug balandžių veislių, skirtingo ilgio snapais (nuo trumpo ir storo iki ilgo), skirtingu kojų plunksnų ilgiu (nuo neplunksnuotų ir daugiau kaip 20 cm ilgio „čempėmis“) ir skirtingu galvos plunksnuotumu (bekuodžiai, kuoduotieji, su priekiniu kuodu ir dvikuodžiai). Bet standartus turi ne visos veislės.
Šiaurės Kaukaze visada didelę reikšmę turėjo išoriniai duomenys, bet ne pagrindinę, nes šie balandžiai sukurti ne tik dėl grožio gyventi voljeruose, bet ir skrydžiui bei virtuoziškam vertimuisi, kurį kaukazietiški balandžiai atlieka labai gražiai. Šio regiono balandžių skrydžio trukmė – 1-5 valandos. Yra balandžių, kurie skrydžio metu mina kojomis, lyg „lipdami laiptais“.
Tokioms veislėms priskiriami Armavyrų baltagalviai ir Šiaurės Kaukazo „čempėtieji“, kojomis, kurios labai apaugę plunksnomis. Daugelis mūsų „boinų“ veislių balandžių kokybiškai neskraidoir apibūdinami tik išoriniais duomenimis: plunksnų spalva, snapo ilgiu, kojų plunksnuotumu. Šiuo metu Šiaurės kaukazo balandžių augintojai atstatinėja Rusijos balandžių veislių skrydžio kokybę ir rezultatai jau yra. Kiti balandžių augintojai, neturėdami galimybės balandžių varinėti (plėšrūnai ar kitos priežastys), balandžius laiko voljeruose ir čia jie pradeda mušti sparnais mažame aukštyje, vos vos pakilę nuo grindų. Toks laikymas kenkia balandžiams, sutrinka jų medžiagų apykaita, jie nutunka, taip pat didėja mirtingumas ir mažėja vaisingumas.
Pasekime, kokie „boinai“ buvo praeitame amžiuje ir kokie jie yra dabar.
Pirmosios kaukazietiškos veislės buvo be kuodų, pokario metais balandžių augintojai išvedė daug veislių su kuodais: Krasnodaro, Armavyro, Šiaurės Kaukazo ir kt. Ikikariniai „boinai“ balandžiai skyrėsi tvirtesniu kūno sudėjimu ir aukštesnėmis kojomis. Balandžių augintojai – selekcininkai ir dabar dirba su eksterjeru ir kitomis mūsų „boinų“ balandžių savybėmis. Ilgai trukusio tobulinimo dėka, balandžiai įgavo dabartinę išvaizdą ir skrydžio mušant sparnais kokybę. Šiaurės Kaukazo „boinams“ , kaip kitoms varinėjamųjų balandžių veislėms, reikalingos sistemingos treniruotės. Balandžius varinėti reikia jau ankstyvoje vaikystėje, kada vystosi krūtinės raumenys, varinėti suaugusį prisiskraidžiusį balandį labai sunku ir praktiškai neįmanoma. Jaunuosius reikia varyti kartu su keletu senesniųjų, kad genetiniai sugebėjimai mušti sparnais atsirastų anksčiau ir tuo pačiu išauklėsite puikiai skraidantį ir mušantį sparnais balandį. Šis metodas plačiai naudoja Turkijos ir Irano balandžių augintojai, savo darbo ir tūkstantmečių balandininkystės tradicijų žinovai.
Ruošiant straipsnius Arūno prašymu, gautas leidimas iš Nikolajaus Čechlatovo
www.dave62.narod.ru
- Prikabinti failai
-
- UZBEKU DVIKUODIS BIJUS
- jaunimas38.JPG (45.29 KiB) Peržiūrėta 1543 kartus(ų)
- balandininkas
- Pranešimai: 78
- Užsiregistravo: 2009.01.21 19:35
- Miestas: kaunas
- balandininkas
- Pranešimai: 78
- Užsiregistravo: 2009.01.21 19:35
- Miestas: kaunas
-
luk'as - Pranešimai: 3487
- Užsiregistravo: 2008.03.05 19:30
- Miestas: Alytus
- balandininkas
- Pranešimai: 78
- Užsiregistravo: 2009.01.21 19:35
- Miestas: kaunas
Dabar prisijungę
Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 0 svečių