Žirgai
Čia gana išsamiai paaiškinta viskas
http://www.sustainabledressage.com/tack/bridle.php
Laužtukų veikimas kitoks nei paprastų žąslų, jie verčia žirgą linkti per pakaušį, ištempiant viršutinę kaklo liniją. Laužtukų variacijų yra begalė, irgi būna visiškai guminių arba aptrauktų guma.
Laužtukų pirminė paskirtis - sudėtingi jojimo elementai, kur reikalingi itin tikslūs (būtent, tikslūs, o ne griežti pavaldai, aišku, jų panaudojimo prasmė su laiku kažkiek išsikreipė). Manau, viena iš priežasčių, kodėl išjodinėjimo aukštesniuose lygiuose reikalaujami laužtukai - įvertinti paties raitelio jojimo meistriškumą, nes laužtukai yra griežta priemonė (ypač jei užveržta grandinėlė, kas pas mus yra kaip taisyklė), tad į visas raitelio klaidas žirgas sureguos akivaizdžiau nei su žaslais.
Žodžiu, bet kokios naudojamos priemonės griežtumas priklauso tik nuo raitelio jautrumo ir meistriškumo - arba grubumo, nemokšiškumo, nepatyrimo. Su paprastais, pačiais švelniausiais žąslais galima sukelti daugiau skausmo ir diskomforto, tąsant pavadžius iš visų jėgų. Net ir su kantaru ar bežąslėmis galima sukelti diskomfortą, naudojant jėgą - šiuo atveju žirgo burna nekentės, bet trinsis ir kentės jautri snukio oda.
Galima dėtis aštrius pentinus ir visai nesukelti žirgui streso, jei pentinai bus naudojami tik švelniam "pakutenimui" - žirgo dėmesio į save atkreipimui. Galima joti nuolat daužant kulnais per šonus.
Bėda ta, kad nėra tos stebuklingos parduotuvės, kur tą meistriškumą ir gūdžius būtų galima nusipirkti...
Jojimas anksčiau buvo tik aristokratų privilegija, kurie turėjo laiko ir sąlygas gilintis į jojimo niuansus ir subtilybes, traktavo tai kaip meną. Nuo to momento, kai jojimas tapo masiniu reiškiniu, buvo prarasta jo senoji filosofija ir, žinoma, nukrito lygis.
Klasikinio jojimo filosofija geriausiai išliko tose šalyse, kurios ir taip išsaugojo savo aristokratišką dvasią -Prancūzijoje ir Portugalijoje. Portugalijoje revoliucija išvis įvyko palyginti neseniai, dar prieš keliasdešimt metų jojimas buvo tik turtingųjų privilegija. Garsiausios žirgų veisėjų šeimos, kur tradicijos perduodamos iš kartos į kartą, iki šiol gyvena tikruose rūmuose. Ir sako - kad demokratija yra blogai, nes kiekvienas norintis dabar gali pirkti žirgą, nors neturi nei laiko, nei galimybių, nes supratimo apie jojimo meną.
Pavyzdžiui, Portugalijoje, suaugę paruošti žirgai dažnai jojami tik su laužtukiniais žaslais arba pelhamu. Nes ten reikalingi staigūs ir tikslūs manevrai - ar buliui prieš nosį, ar working equitation kliūčių ruože. Bet raitelių sėdėsena ir pusiausvyra ideali, ranka netikėtinai minkšta, poveikis žirgo burnai minimalus, pastovaus pavadžių kontakto nėra.
Turiu video apie vieną garsų jų raitelį - kai jis joja su savo žirgu, žirgas nė vienu momentu neparodo neigiamos reakcijos į laužtukus. Jis maksimaliai sutelks dėmesį į raitelį ir tarsi klausia: "o kas toliau?" "o ką toliau daryti".
Bet žirgų ir raitelių ruošimas yra visai kitoks. Pavyzdžiui, Cesaris visiems savo mokiniams visada kala į galvas - "įsivaizduok, kad žirgo burna yra iš stiklo - stipriau patrauksi - suduš". Žirgas niekada nevaikomas ant kordo su kamanomis. Jaunas žirgas apjojamas aptvertame aptvare be pavadžių. Žodžiu, visus akcentuojamas žirgo burnos jautrumas ir jis tausojamas.
http://www.sustainabledressage.com/tack/bridle.php
Laužtukų veikimas kitoks nei paprastų žąslų, jie verčia žirgą linkti per pakaušį, ištempiant viršutinę kaklo liniją. Laužtukų variacijų yra begalė, irgi būna visiškai guminių arba aptrauktų guma.
Laužtukų pirminė paskirtis - sudėtingi jojimo elementai, kur reikalingi itin tikslūs (būtent, tikslūs, o ne griežti pavaldai, aišku, jų panaudojimo prasmė su laiku kažkiek išsikreipė). Manau, viena iš priežasčių, kodėl išjodinėjimo aukštesniuose lygiuose reikalaujami laužtukai - įvertinti paties raitelio jojimo meistriškumą, nes laužtukai yra griežta priemonė (ypač jei užveržta grandinėlė, kas pas mus yra kaip taisyklė), tad į visas raitelio klaidas žirgas sureguos akivaizdžiau nei su žaslais.
Žodžiu, bet kokios naudojamos priemonės griežtumas priklauso tik nuo raitelio jautrumo ir meistriškumo - arba grubumo, nemokšiškumo, nepatyrimo. Su paprastais, pačiais švelniausiais žąslais galima sukelti daugiau skausmo ir diskomforto, tąsant pavadžius iš visų jėgų. Net ir su kantaru ar bežąslėmis galima sukelti diskomfortą, naudojant jėgą - šiuo atveju žirgo burna nekentės, bet trinsis ir kentės jautri snukio oda.
Galima dėtis aštrius pentinus ir visai nesukelti žirgui streso, jei pentinai bus naudojami tik švelniam "pakutenimui" - žirgo dėmesio į save atkreipimui. Galima joti nuolat daužant kulnais per šonus.
Bėda ta, kad nėra tos stebuklingos parduotuvės, kur tą meistriškumą ir gūdžius būtų galima nusipirkti...
Jojimas anksčiau buvo tik aristokratų privilegija, kurie turėjo laiko ir sąlygas gilintis į jojimo niuansus ir subtilybes, traktavo tai kaip meną. Nuo to momento, kai jojimas tapo masiniu reiškiniu, buvo prarasta jo senoji filosofija ir, žinoma, nukrito lygis.
Klasikinio jojimo filosofija geriausiai išliko tose šalyse, kurios ir taip išsaugojo savo aristokratišką dvasią -Prancūzijoje ir Portugalijoje. Portugalijoje revoliucija išvis įvyko palyginti neseniai, dar prieš keliasdešimt metų jojimas buvo tik turtingųjų privilegija. Garsiausios žirgų veisėjų šeimos, kur tradicijos perduodamos iš kartos į kartą, iki šiol gyvena tikruose rūmuose. Ir sako - kad demokratija yra blogai, nes kiekvienas norintis dabar gali pirkti žirgą, nors neturi nei laiko, nei galimybių, nes supratimo apie jojimo meną.
Pavyzdžiui, Portugalijoje, suaugę paruošti žirgai dažnai jojami tik su laužtukiniais žaslais arba pelhamu. Nes ten reikalingi staigūs ir tikslūs manevrai - ar buliui prieš nosį, ar working equitation kliūčių ruože. Bet raitelių sėdėsena ir pusiausvyra ideali, ranka netikėtinai minkšta, poveikis žirgo burnai minimalus, pastovaus pavadžių kontakto nėra.
Turiu video apie vieną garsų jų raitelį - kai jis joja su savo žirgu, žirgas nė vienu momentu neparodo neigiamos reakcijos į laužtukus. Jis maksimaliai sutelks dėmesį į raitelį ir tarsi klausia: "o kas toliau?" "o ką toliau daryti".
Bet žirgų ir raitelių ruošimas yra visai kitoks. Pavyzdžiui, Cesaris visiems savo mokiniams visada kala į galvas - "įsivaizduok, kad žirgo burna yra iš stiklo - stipriau patrauksi - suduš". Žirgas niekada nevaikomas ant kordo su kamanomis. Jaunas žirgas apjojamas aptvertame aptvare be pavadžių. Žodžiu, visus akcentuojamas žirgo burnos jautrumas ir jis tausojamas.
-
DoDo - Pranešimai: 1039
- Užsiregistravo: 2007.02.04 12:31
- Miestas: Vilnius
Jei būtų mano valia, visiems besimokantiems duočiau joti tik su Kuko bežąslėmis kamanomis - jomis ir žirgas pakankamai kontroliuojamas, ir nieko baisaus, jei raitelis praradęs pusiausvyrą stipriau trūktels pavadžius. Nes žirgas tada pajaus spaudimą ant "skruostikaulių" per visą šoninių dirželių ilgį, o tai visai kas kita, nei taškinis spaudimas jautrią gleivinę.
Dėl žąslų nuomonių yra visokių, pagrindinė taisyklė - žiūrėti ir taikyti pagal žirgą. Pavyzdžiui, nors laikoma, kad storesni žąslai yra švelnesni, bet tiesa ta, kad kai kuriems žirgams labiau priimtini plonesni žąslai (dėl mažesnės burnos ar kitų anatominių sąvybių).
Dėl U ir V formos irgi esu girdėjus, kad V švelnesnė todėl, kad yra tik vienas sujungimas. U formoje yra keli sujungimai ir poveikis kaip grandinėlės - griežtesnis nei ištisinio metalo. Vėlgi -žiūrėti pagal žirgą.
Dėl kamanų ilgio - viena taisyklė tokia, kad kamanų šonose, už dirželių turėtų tilpti du pirštai. Maža raukšlelė gali susimesti.
Dėl dirželio aplink snukį - mano kategoriška nuomone tas dirželis išvis nereikalingas. Ir cesaris, kai vedė jojimo pamokas Lietuvoje, pirmiausia beveik visiems žirgams atlaisvindavo kapsulę ir nusegdavo dirželį aplink snukį. Nes šie "pribumbasai" skirti tam, kad žirgas negalėtų žiotis ir bandyti permesti liežuvio per žąslus. Bet ir žiojimasis, ir liežuvio permetimas - signalas, kad raitelio ranka per grubi arba valdymas netinkamas. Tad šiais dirželiais paprasčiausia užmaskuojamos įvairios nemalonios tiesos - užtat tuos dirželius ir liepia veržti.
Tuo sukeliamas spaudimas snukyje ir apsunkinamas kvėpavimas - šį faktą patvirtina ir veterinarai.
Bet su šia nuomone dėl dirželių lieku absoliučioje mažumoje
Dėl žąslų nuomonių yra visokių, pagrindinė taisyklė - žiūrėti ir taikyti pagal žirgą. Pavyzdžiui, nors laikoma, kad storesni žąslai yra švelnesni, bet tiesa ta, kad kai kuriems žirgams labiau priimtini plonesni žąslai (dėl mažesnės burnos ar kitų anatominių sąvybių).
Dėl U ir V formos irgi esu girdėjus, kad V švelnesnė todėl, kad yra tik vienas sujungimas. U formoje yra keli sujungimai ir poveikis kaip grandinėlės - griežtesnis nei ištisinio metalo. Vėlgi -žiūrėti pagal žirgą.
Dėl kamanų ilgio - viena taisyklė tokia, kad kamanų šonose, už dirželių turėtų tilpti du pirštai. Maža raukšlelė gali susimesti.
Dėl dirželio aplink snukį - mano kategoriška nuomone tas dirželis išvis nereikalingas. Ir cesaris, kai vedė jojimo pamokas Lietuvoje, pirmiausia beveik visiems žirgams atlaisvindavo kapsulę ir nusegdavo dirželį aplink snukį. Nes šie "pribumbasai" skirti tam, kad žirgas negalėtų žiotis ir bandyti permesti liežuvio per žąslus. Bet ir žiojimasis, ir liežuvio permetimas - signalas, kad raitelio ranka per grubi arba valdymas netinkamas. Tad šiais dirželiais paprasčiausia užmaskuojamos įvairios nemalonios tiesos - užtat tuos dirželius ir liepia veržti.
Tuo sukeliamas spaudimas snukyje ir apsunkinamas kvėpavimas - šį faktą patvirtina ir veterinarai.
Bet su šia nuomone dėl dirželių lieku absoliučioje mažumoje
-
DoDo - Pranešimai: 1039
- Užsiregistravo: 2007.02.04 12:31
- Miestas: Vilnius
-
Forinta - Pranešimai: 842
- Užsiregistravo: 2007.04.13 21:05
- Miestas: Kaunas
-
Vikute - Pranešimai: 3700
- Užsiregistravo: 2007.01.23 23:25
- Miestas: Vilnius
- Augintiniai:
-
Forinta - Pranešimai: 842
- Užsiregistravo: 2007.04.13 21:05
- Miestas: Kaunas
Dabar prisijungę
Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 16 svečių