Žirgai

[Forinta]

[aukse]

[DaliaM]

Na, merginos, šiandien visdėlto išdrįsau pirmą kart ant arkliuko užsėsti. Viskas stovint ant žemės atrodė taip paprasta, o ten atsidūriau tarp žemės ir dangaus, siaubas, kiekvienas jo kūno judesys atrodo pereina per mane, kabu atrodo ant plauko. Pabandžiau ir parisčiuoti aišku įsitvėrus abiem ramkom į karčius, kvėpuoti pamiršau, kojų atrodo irgi nebeturiu ir išvis nesuprantu kaip ten galima taip ramiai sėdėti, kaip tos mergičkos. O gal aš per sena jau mokintis, ar visi gali išmokti, kiek reikia treniruočių, kad bent pajaustum, kad tu sėdi, o ne kabi ore?
Kai važiavau namo, sakiau daugiau nebenoriu, bet dabar jau laukiu kitos savaitės, norisi dar bandyti, negi aš tokia netikėlė, negi man nepavyks, na ko jau ko bet emocijų pasikroviau visam savaitgaliui

O dėl Šarkos aš irgi girdėjau tik labai gerus atsiliepimus, kaip apie žmogų ir raitelį, o iš vieno pamatyto vaizdo negalima susidaryti nuomonės, mes gi žmonės, užplūsta mus kartais blogos emocijos, sukyla nervai, paskui net gėda pagalvoti, kad galėjai taip pasielgti. Reikia manau daug laiko praleisti su arkliais, kad pradėdum kažką rišti toje informacijoje, askirti kas tikrai negerai, o kur tik išpūstas burbulas. Neteisinu mušimų, bet noriu tik susigaudyti kada tikrai reikia, o kada žmogus tik tuom pasigreitina rezultatą.

[aukse]

Žinoma apie šarką blogų atsiliepimų ir būt negali. Kaip raitelis jis labai geras-neveltui tiek yra pasiekęs. Kaip treneris irgi-yra ko iš jo daug kam pasimokyt. Bet tai nereiškia kad jis gerai elgiasi su žirgais. O kai žirginiam sporte toks elgesys su gyvūnais yra norma, visi taip daro-tai jokių blogų atsiliepimų ir būt negali. O emocijos čia ne prie ko. Negali susitvarkyt su savo emocijom-nereikia užsiiminėt su gyvūnais. Tai gyvas padaras, ne koks balsys kurį užėjus norui galima apspardyt. Tokio elgesio niekada nepateisinsiu, ir tokių žmonių niekada negerbsiu.

DaliaM, nu labai keista man kai pasiskaičiau tavo žinutę. Pajodinėti buvo mano labai labai sena svajonė. Nuo pat mažens labai norėjau lankyt žirgyną (tėvai neleido ). Bet gal prieš kokius 5 m. kai atsirado tie pramoginiai žirgynai, ar kaip čia juos pavadint-na kai gali kas nori atėjęs pajodinėt (marvoj taip pat). Tai pirmą kartą nuėjau pajodinėt. Žinoma iš pradžių tai buvo tik ant kordo, bet vėliau trenerė jį nusegė. Nejaučiau aš nei jokios baimės, nei drebuliuko-tik neapsakomas malonumas. Buvau visiškai neįsitempus, atsipalaidavus. Netgi truputį risčia buvo arklį pavarę. Pirmą kartą buvo baisoka kai arklys perėjo nuo ėjimo į risčią. Vos nenukritau Bet baisu tikrai nebuvo. Buvau devintam danguj iš malonumo. Norėčiau kiekvieną dieną jodinėt. Neapsakomas jausmas. Po to dar kelis kartus buvau nuėjus pajodinėt-porą kartų ir marvoj buvau (man ten patiko labiau, nes erdvės, vietos daugiau). Nežinau kiek laiko man užimtų kad išmokčiau nors kiek padoriau jot-tam reikia nuolat lankytis žirgyne, o ne kartą metuose. Bet manau kad jei pas žmogų nuo pat pirmo karto tokios baimės tai procesas užtruks ilgiau. Aš tiesą sakant daugiau kaip risčia nesu bandžius joti, bet jojant risčia jau jausdavausi ne taip ir blogai. Tiesa, arklys manęs nelabai klausydavo-beabejo jausdavo kad nepatyręs raitelis ant nugaros. Tai be rykštelės nesugebėdavau arklio iš vietos išjudint. Vien kojų neužtekdavo. O marvoj tai arklys netgi 3 kartus bandė mane nusimest-nepavyko išsilaikiau balne. Nors vieną kartą tikrai per stebuklą-nemaniau kad pavyks. Tik važiuojant namo kojos autobusiuke drebėjo-pagalvojau kaip būtų baigęsi jei būtę jam pavykę mane nusimest. Bet tuo momentu nebuvo nei tokių minčių, nei baimės jokios. Buvo tik tikslas-išsėdėt balne.

[moni]

[Forinta]

[Forinta]

[moni]

[DoDo]

[aukse]