Dykuminis suopis - Parabuteo unicinctus

[sailor]

Tai va, kai grobį turi, geriau prie jo nelįsti ir rankų artyn nekišti. Dabar labai reikia žiūrėti, kai gabaliukais iš rankos šeriu, kad neprikišti rankos per žemai, kur jis su koja galėtų pasiekti. Bet tikiuosi, kad išmoks jis gerų manierų ir bent jau į menką kąsnelį nesistengs įsikibti žūtbūtinai.

[nile]

Tikrai vertas dėmesio,labai gražus kur ant vienos kojos tupi.

[sailor]

Patinka jis man labai - visai kitoks, negu papūgos, bet labai fainas

[nile]

Man jis irgi patinka,nevisi gali tokį auginti.Toks atrodo didingas,karališkas paukštis.

[sailor]

Atsakau Papoogai. Gerai dabar laikosi maniškis, nors vienu metu buvo tragiška su juo. Kai rudenį buvau Lietuvoje, visiems gyriausi, koks fainas ir draugiškas jis paukštis, kaip atskrenda pas mane vos pašauktas, kai tupi ant rankos ilgiausiai, norėdamas būti kartu. Kai grįžau, viskas po truputį pradėjo keistis. Pirmiausiai tai vyras, neturėdamas kantrybės jam gražiai pavadėlį nuimti ar prisegti (nežinau, kaip jis ten elgėsi, nes sakė, kad paukščiui tai didžiulis stresas buvo), pasidarbavo taip, kad aš grįžus negalėjau prie jo pririšto prieiti, - baidėsi ir stengėsi pabėgti. Su ta problema susitvarkiau po truputį. Pradėjau palaidą laikyti voljere, ir šerti lauke - mokyti lauke atskristi nuo vieno žmogaus pas kitą. Tai jis po truputį ėmė bijoti pavadėlio, baiminosi, kad jį vėl pririš. Pririštas būti jis niekad nemėgo, jau yra du pavadėlius sukapojęs. Tai va, palaipsniui per du mėnesius pasiekėm tokį lygį, kad net tik kad pas mane neatskrisdavo, jeigu maisto neturėdavau, bet ir bėgdavo nuo manęs. Jeigu ant žemės būdavo tai pėsčiom bėgdavo. O voljere kasryt, kai norėdavau jį sugauti ir neštis į laukus, tai vaikydavausi po valandą. Visi nauji triukai veikdavo lygiai po du kartus, nes paukštis labai protingas ir greitai perpranta, kas po to seka. Galėdavau globstyti ji ilgiausiai, ar ant pirštinės ar ant kaltos, atrodo, atsipalaidavęs ir ramus, tik pamato, kad ranka siekia pavadėlio, ir iškart nuskrenda. Nors bliauk . Pradėjau į lauką nebenešti, šerti jį voljere - kaip ir pradėjau jaukinimą nuo pradžių. Pasiskambinau veisėjui - tas sako: tu jį ką, palaidą laikai? Iš to visos ir problemos, jie greitai sulaukėja, palaidi laikomi. Jis dabar tave skraidina, o ne tu jį. Čia tau ne namų augintinis, o medžioklinis paukštis. Jis turi būti visą laiką pririštas prie laktos, kasdien skraidinamas lauke, ir taip gaus visą jam reikalingą judėjimą. Nusiminiau, aišku, tuo labiau, kad ir iš kitų žmonių girdėjau, kad plėšrieji net visai palaidi, ne voljere gyventi gali, ir knygoj skaičiau, ir prisėmiau tą skraidančių erelių centrą, kuriame visi paukščiai palaidi voljeruose, o kai oras geras, lankomo valandomis išnešami į pievelę ir pririšami prie laktos, bet šiaip tai nepririšti gyvena. Ir skraidinami be problemų. Na, bet žinovas pasakę, galvoju, vėl rišiu, nors laikinai. Tačiau aš buvau įsitikinusi, kad problema ne laisvėje, o pavadėlyje, kad užtektų padaryti taip, kad pavadėlis jam keltų ne nemalonias, o malonias asociacijas, ir viskas pasikeis į gerąją pusę. Tą rytą, kai skambinau veisėjui, po ilgo ilgo gaudymo nusprendžiau nenuimti pavadėlio po svėrimo, o pašerti jį su pavadėliu, nes paskui vėl nepagausiu, kai po šėrimo pasverti reikės. Po pokalbio jau sugalvojau, kaip čia geriau tą pririšimą sugalvoti, kad jam netektų keisti savo mėgstamos miegojimo laktos ir man valyti būtų patogu, bet kitą dieną Haroldas elgėsi labai gerai, ir pavadėlį jam belesančiam uždėjau ir nuėmiau kelis kartus, ir po šėrimo pas mane atskrido. Taip kad nusprendžiau dar nelaikyti pririšto, pažiūrėti, kaip toliau eisis. O toliau ėjosi puikiai - kai visada, užteko dviejų kartų. Nuo to laiko šeriu su pavadėliu, po šėrimo pavadėlį nuimu, taip pavadėlis jam reiškia teigiamą dalyką - šėrimą, vėl jis pas mane atskrenda iš karto, kai tik įeinu į voljerą, ir vėl draugaujam. Tiesa, yra viena problema, kaip ir su kitais mano paukščiais - jie visi beveik visą laiką mato tik mane vieną, todėl bijo svetimų žmonių. Per naujuosius kelias dienas pas mus svečiavosi draugų dukra, ėjo žiūrėti, kaip Haroldas skraidinamas lauke, tai jis tik ją pamatęs lėkė neatsisukdamas, nežiūrėjo nei į maistą. Parlėkė namo, nutūpė aukštame medyje, viliojau aš jį iš ten beveik valandą, kol išdrįso atskristi. Kitą kartą vyras baiminosi, ar galima jį išnešti, sakiau, viskas bus gerai, nes pašalinių nėra. Taip ir buvo.

Tai taip gyvenam. Medžioti dar nemedžioja, nes nėra kaip mokinti - man pagalbos reikia, kad kas jauką žeme trauktų, o vyras užsiėmęs, savaitėms jo namuose nebūna.

[gede]

[sailor]

Galima ir kad šuo temptų, tik kad mano šunys per greitai ir be tvarkos lakstantys - to patikimo nebeliko. Palauksiu, kol vyras laiko turės.

[Papooga]

Ar nesigaili, kad neišmaitintą pirkai, būtų turbūt paprasčiau su juo kurkas?

O tai tu su juo vaikštai į lauką paskraidyti, tipo paleidi ir jis skrenda? Ar aš ne taip supratau kažką?

[sailor]

Tai kad išmaitintą pirkau, visai savarankišką. Ir taip vėlai pasiėmiau, nes leidimo ilgai negavau dėl valdininkų atostogų. O su juo tikrai paprasta, visada sakiau, kad paukštis labai protingas, mokosi labai greitai.

O su skraidinimu tai taip - išeinu į lauką, paleidžiu ir skrenda, atskrenda pas mane maisto. Dažniausiai su vyru einu - tada skraido tarp mūsų abiejų.

[Papooga]

Ooo, tai kur nuotraukos tokiu atveju, prašom ir fotoaparatą prigriebti kaip nors, suprantu, kad ne tai galvoje, bet vistiek